Žaidžia vokiečių lėktuvai padangėj
lyg vaikas,
po ilgos žiemos išsimaudęs pienių jūroj.
Žvygauja patrankos,
tartum drovios mergiščios,
bernų nešamos kūdron
baltus marškinius sušlapt saulėtą dieną.
Rugių laukuose išmintos karietų vėžės,
koja į koją žygiuoja vyrai mirties kulkom sveikint.
Žemei neskauda, o jei ir skauda - tylės.
Saulė vanoja tingius debesis odiniu botagėliu danguj.
Giedra.
Pukši tankai vingiuotu keliu,
lyg vyrai pasiramsto vienas į kitą,
paryčiais grįždami iš aludės.
Medžiai susigėdę numetė lapus per naktį.
Bėga per mišką šešėlis,
kadaise žmogum pavadintas
į nežinią, nes rytojus jau niekam nerūpi.
Ateik naktie,
uždenk tamsos kapu
amžiams užmigusių brolių veidus.
Praradau viską,
man jau nebeskauda.