Traukinys kitaip (2)

                              Ir Žodis tapo kūnu...  
 
    Kur aš? Na taip, dabar. Šią minutę.
  Atrodytų, kvaila klausti. Blogiausiu atveju suklusk, apsidairyk, prieik prie lango, išeik į lauką ir... aiškiau negu aiškiu. Tai todėl, kad jau keli dešimtmečiai, kai nemenką dalį gyvenimo praleidžiu Balsiuose, įsitaisęs būti penkių arų sode - darže. Atėjus į šį kraštą nepasakysi, kad tai – Vilnius. Ežerai, miškai, upės... Kai atsikraustau po žiemos iš Naujininkų, iš kito Vilniaus pakraščio, taip ir užsilieku iki Visų Šventųjų ir Vėlinių. Ir vis dėlto — kur aš? Kad ir dabar, šią minutę...
    Ir, beje, netiesa, kad čia tik trise: Leokadija, šunelis Kandžius ir aš. Reikėtų daug laiko, kad parodyčiau į kiekvieną esantį bet kokiu metu, tačiau neatidėliotinų reikalų šį kartą tiek nemažai, kad tenka priskirti save, pensininką, prie labiausiai veikla užimtų žmonių. 
  Žemiau, po kupė grindimis, dunksi traukinio ratai... Nepripažinti, kad nesu traukinyje, nebūtų protinga.  Išgirstu, kaip tyliai atsiveria kupė durys ir žinau, kad tai jis, Eilėraštis. Ateina jis ir tuomet, kai jo nelaukiu, ir net tuomet, kai ir jis žino, kad nelaukiu.
  — Prisėsk, kad jau atėjai, — sakau, nepažvelgęs į jo pusę. Bet neatrodo, kad jis girdi. Neskubus, nerangus priėjo prie staliuko, atsisėdo priešpriešiais, persmeigė akimis lango stiklą, kur matosi prabėgantys kelionės vaizdai. Vis atgal, atgal, atgal į ten, kur mūsų jau būta. O  žemai, po kojoms, vagono ratų dunksėjimas. 
  — Vidinis buvo atėjęs, — sako po užtrukusios tylos, neatitraukdamas akių nuo atgal bėgančio peizažo. Supratau, kad man protingiau patylėti ir nekrustelėdamas sėdžiu, laikydamas rankomis paremtą galvą.
    — Sakau, Vidinis buvo atėjęs, — po užtrukusios pauzės kartoja.
    — Ar manai, kad negirdžiu?
    — Noriu, kad suprastum. Greitai jau mėnuo, kai pašaukėme:

Žinau, ne kartą taip pasakęs:
    Pra - De – Du...
bet iki šiol tik tiek, deja, ir likę.
Ar ne todėl ir vėl grįžtu atgal į ten,
kur pirmą kartą, nuoširdžiai pamanęs,
kad būsiu dar,
kad savo žodyje gebu
kaip alpinistas kalną
įsikibti į pasaulį —
tą, buvusį,
tą, būsimą,
tą, esantį dabar, —
  it fortepijonu paskambino Eilėraštis, bet to galėjo nedaryti. Prie šio teksto savo pavardę parašiau jau anksčiau, būtent liepos 29 d. Nespėjus atitraukti rankos nuo klaviatūros, išgirdau, kaip dvasioje sugriaudė, kaip pradėjo virpėti, tiesiog siūbuoti po kojomis visa Balsių žemė su jos ežerais, kalvomis, miškais, su Neries kalnagūbriu ir mano ant jo gyvenimu. Toks nerimas  nuaidėjo toli toliausia, net iki Šklėrių. Nebuvo abejonės, kad kažkas atsitiks, ko dar nebuvę.
  Laukti ilgai nereikėjo. Labai greitai išgirdau žinią apie Eilėraščio įsikūnijimą.
  — Neįtikėtina, — atkakęs pas mane negebėjo ramiai iškalbėti Vidinis. — Aš jį jau mačiau. Tai tikra. Įsikūnijo, Pranuci, „ir Žodis tapo kūnu“. Kaip evangelijoje pagal šv. Joną parašyta.
  Kad ir mikčiojantį, kad ir kliūvantį liežuviu už dantų,  tačiau iš pirmų jo žodžių supratau apie ką jis kalba. Atrodė, kad net laukiau, kad žinojau, pasirodančios  žinios, bijausi ir kažkur gilai savyje ieškau sprendimų, kaip būti, kuomet Eilėraštis, tapęs kūnu, pradės gyventi tarp mūsų.
  — Neišmanau, kaip reikės būti, — lyg padėdamas  man,  sau – ne sau pratarė Vidinis. — Kūno pas jį nemažai. Bet te atleidžia  Aukščiausias, nenutašytas jis, gremėzdiškas, be proporcijų, it šakėmis sumestas į krūvą. Sunku tikėti, kad tokį į bažnyčią galima įsileisti, juo labiau patikint jam altorių. 0, Dieve, negirdėk, ką čia kalbu, — pakėlė į debesis akis Vidinis…
  Jau, regis, pakako laiko atsitokėti. „Lietuvio kalendoriuje“ irgi neužmiršta parašyti, kad 2013 m. liepos 29-oji yra pirmoji Eilėraščio apsireiškimo (įsikūnijimo) diena. Tačiau nepaisant to, man vis dar vis lengviau pakelti akis į debesis, negu į priešpriešiais prisėdusį Eilėraštį. Jau ne dėl jo išvaizdos. Atsirado kaltės jausmas dėl to, kas vyksta per šį laiką. Didžioji bėda, kad iki pat paskutinės jo įsikūnijimo valandos pasirašinėjau savo vardu ir pavarde. Tai, žinoma, nereiškia, kad tokiu būdu liudiju susitapatinimą su Eilėraščiu, bet akivaizdu, kad šitokiu būdu jį atstovauju visuomenėje. Dar baugiau, jog daug kas, — o ir aš pats — įtikėjau, kad taip elgdamasis įgaunu teisę į nuosavybę: Eilėraštis priklauso man. Na, gal kažkiek Vidiniui ir niekam daugiau.
    Iš pašalės matant net neįtarsi, kokia slogi savijauta šioje dviejų žmonių artumoje. Galėtum pasakyti, akis į akį, bet net ir jos vengia susitikti.
  — Iki mėnesio dar beveik savaitė, — pasakau.   
  — Pavargau, Pranuci. Nereikėjo įsikūnyti. Betgi šaukštai po  pietų.
  „Siuvėjo jam reikia, visų pirmiausia — siuvėjo, — pagavau mintyse, slapčia atsargiai apžiūrinėdamas į žmogaus formą bet kaip sumestą Eilėraščio kūną. — Gerai sutaisytas drabužis padėtų jam būti tarp mūsų, o  mums — su juo. Ir nedelsiant, nedelsiant, nedelsiant... siuvėjo, siuvėjo, siuvėjo“ — kalė galvoje, o pasakiau taip:
  — Yra kaip yra. O ten ir toks pasakymas, kad girdi velnias dūšios, o šuva skolos neturi.
  — Nežinojai? — pirmą karta atitraukė akis nuo lango Eilėraštis. Ir aš supratau, kad ne šiaip sau, kad šitame  vieno žodžio klausimėlyje atsiveria gelmė būties, kurią mums į rankas mestelėjo Eilėraščio įsikūnijimo apraiška. Aš irgi pakėliau galvą nuo rankų.
  — Primiršęs buvau, nors, regis, labai norėjau užmiršti.
  — Labiau negu Vidinis. Tiesa?
  — Kad tai pasakytų, nemanau, kad jam reikėję ateiti pas tave.
  — Jis ne vienas. Su siuvėju buvo atėjęs...