Aitraus pavydo nuodai žalčiais rangosi
Negaliu atplėšt akių nuo tavęs
Ar adata įrėžt savo vardą, ar įpjauti peiliu
Tarsi liepsna nuo lūpų ir nuo akių...
Tavo akivaizdoj,
Šalto ledo glėby...
Nemiegočiau naktis, negyvuočiau dienas
Jeigu žinočiau, kad lauki manęs
Jei tik žinočiau...
Pinasi plaukai ant smilgų stiebų
Varsto šalti žvilgsniai teisingų akių
Ar tu pavargai, ar aš pavargau
Sakyti tai, ko galiu nesakyt
Tau skauda mane mylėt?
Atšalo arbata...
Nelaukiama ir pamiršta
Meilė nemeta šešėlių
O kartėlis?
Žino tik pyktis, pakibęs
Ant blyksinčių dantų
Noriu tikėt - tu liksi su manim...
Liksi su manim...
Karšto alsavimo
Užspaustas, užgniaužtas...
Šventa ta naktis
Ar diena
Kai kalbejai su manimi
Tarsi būčiau
Visoj Žemėj viena.
Viena?
Labai pamokantis yra Passion komentaras. Tekstas tikrai neblogas, kai ką reikėtų pataisyti, nes radau proziškų vietelių.Sėkmės kūryboje, jūsų pirmi tekstai ,tikrai verti dėmesio.
Meilė praeina...ir tada dažniausiai gaila paties jausmo, o ne mylėto žmogaus. Nes žmogų pamatome jau tokiu, kokiu jis yra dabar, o jausmas nebepasikeičia - jis įšala praeityje tokiu, koks ir buvo:)
Masė puikiam eil. nulipinti. Nepoetiškas vietukes atsargiai išimt: atsisakyti nieko nepasakančių frazių — Sakyti tai, ko galiu nesakyt, Aitraus pavydo nuodai žalčiais rangosi (aitrūs nuodai|: pavydas pavadinime, be to, meniškumas (vienas būdų) randasi taikliai panaudojant menines priemones, tokias kaip: metafora, personifikacija, hiperbolė, litotė, palyginimas ir kt. Pakartojimus jūs naudojate.)