irzliukai

Susapnavau moterėlę, kuri prisistatė ne kaip kitaip, o Vera Validolovna. Nors atrodė visai neblogai...
Su tais sapnais tikra nesąmonė. Jie mane persekioja. Kartais net trikdo. Taip įsiskverbia, kad paskui kelias dienas lakstau pikta ir zyziu. Tai kažkokie katinai su nupjautom uodegom, tai jaunas lietuvių poetas su "ušanke", prašantis šilumos, tai magistro darbas, atspausdintas ant nesibaigiančio papiruso ritinėlio - kiek beatvyniuotum, vistiek rankose lieka kilometras kitas; tai mirgančios skaičių kombinacijos, buvęs mylimasis visam gražume, besisupantis ant sūpynių, dygliuotas neramumo šnaresys pro mažytę klaustrofobišką orlaidę (visada painioju orlaides su orkaitėm), tai nykštukinis begemotukas, lakstantis po kambarį šviesos greičiu - kažkodėl būtinai turiu jį pagauti ir uždaryti į konservų dėžutę, kad užaugtų - į ką?
Nemaloniausi sapnai - tie, kuriuose gaudau žiurkėną, paprastai jis arba pavirsta žiurke ir rauko snukį visom kaprizingo vaiko išraiškom, arba mažėja, mažėja iki pulsuojančio taškelio ir galiausiai sprogsta lyg muilo burbulas. dar nemalonesni - tie, kuriuose gaunu pakvietimą važiuoti ar skristi į tolimą kraštą, tada po langais sustoja autobusas arba net nusileidžia lėktuvas, žmonių juose prikimšta kaip silkių statinėj, visi mano pažįstami, kurie šaukia: grei-čiau! grei-čiau!!, o aš lanstau po kambarį prakaituotom rankom, rankiuoju savo daiktus, kišu į didžiausią krepšį, jis kaip tyčia slysta iš rankų, rūbai plyšta, nerandu dantų šepetuko, šiltų kojinių, kurių būtinai prireiks kelionėje, neapsisprendžiu, ką dar pasiimti, grūdu bile ką, kas papuola po ranka, supainioju savo ir sesers pasus, siaubingai keikdamasi išverčiu stalčių, randu visus savo popierius pačiam jo dugne, staiga atsiklijuoja paso nuotrauka, nukrenta po stalu, ten pat randu ir žūtbūt reikalingą kelionėje žaisliuką... autobusas urzgia, lėktuvas šokinėja iš įtampos, man dreba keliai, prisimenu, kad dar nevalgius ir net nenusiprausius, pamirštu išjungti šviesą tualete ir, o dievuli, laiku prisimenu ištraukti iš rozetės lygintuvo laidą, jau pusiau slylantį, ir visą laiką fone skamba nepatenkinti draugų balsai: grei-čiau! greičiau! ....
kaip paskui paaiškinsi, kodėl visą pusvalandį pavėlavai į paskaitą?