jūra

Jūra, kutena švelnų pakrantės smėlį,
vangiai šypsosi dangui,
kuris virš manęs šiek tiek raukosi.
Ten - truputis Dievo įsitaisė
ant debesies
ir šypsosi netikroms karvutėms.
Tolėliau virš pušų veikia
paštas,
vaikai prieš miegą
suglaudę delnus siunčia maldą
ir 'ačiū',
kurį angelas pagauna ore
ir įdeda į Dievo pašto dėžutę,
kabančią ant medinių vartelių.
Šalia jų augo saulėgrąžos.
Gražios.

Kai kam dantistas baisesnis už mirtį,
o iš esmės, jos ir nėra,
tik išėjimas, be krypties
ir be kelio.
Laikas nestoja
tavo mėgstamiausioj stotelėj.
Kritimas, tai skrydis kita kryptimi.