Kas naktį guliu- neužmiegu, galvoju,
Kaip gera man būtų parkrist tau prie kojų,
Stipriai apkabint, bučiuot, nepaleist,
Juk niekas negali už tai manęs teist.
Myliu tik tave, myliu tave vieną,
Mylėjau per naktį, mylėsiu ir dieną,
Kas naktį svajoju, kad esam kartu,
Dangus, mėnesiena, žvaigždės ir tu.
Nesvarbu koks atstumas išskiria mus,
Aš jaučiuosi laimingas ir begalo ramus,
Nes žinau, kad manęs tu neišduosi,
Tik man, tik tai man vienam atsiduosi.
Bet viskas tik melas, gražus atspindys,
O dabar aš vis laukiu kol mane nužudys.
Palikai, sudaužei širdį tu mano,
Todėl skandinuos burbuliukuos šampano.
HO HO , kai lyr. herojus nuskęs burbuliukuose šampano - norėtume sužinoti kokioje terpėje jis norėtų skęsti visą amžinybę kai pribūs į paskirties vietą ( už nevykusią poeziją ). Variantų begalės - nuo sieros rūgšties iki kikimorų šlapimo. Laukiame paraiškos. Taip. 1