Antroji dalis
- Eime.
Tačiau, paėjusi vos kelis žingsnius, sustojau. Isteriškas juokas neišblaškė nerimasties.
- Gal ne – neikime. Negyvena ten niekas. Kaimas be šunų! Visai jokių garsų – negagena, nedarda, net nešnara. Negali taip būti. Paskutinis palaidotas prieš trisdešimt metų. Kapinėse vien Vadžiūnai. O ir ta senučiukė - keista. Paklausti nieko neleido – tratėjo lyg užsukta..... ir vis į šalis dairėsi.
- Ir aš noriu tau pasakyti, - įsiterpė Audronė, - nes anksčiau nebuvo kaip. Baisus anas kambarys, kuriame teliką radau – dulkėtas visas, tik takelis televizoriaus link švaresnis. Nei vieno naujesnio daikto. Pelėsiais pradvisęs.
- Aha, - linktelėjau lyg žinojusi, - ir kieme nei šuns, nei katės, nei kokios vištos nesimatė. Nei tų karvių...
Automatiškai pasisukau į ką tik aplankytą namą, tarsi norėdama įsitikinti, ar neklystu ir net šūktelėjau iš nuostabos:
- Audrut, žvelk, ogi mūsų Stanislava kokia pasikeitusi! Kaip ji sugebėjo per tokį trumpą laiką?!
Moteriškė stovėjo prie vartų – juosvai pilkais rūbais apsirengusi, tamsia skarute apsigobusi.
- Tikrai. Taip greit persirengė. Gal tu teisi – neikime.
Pasukome atgal ir tada pastebėjau, jog neaukštų namų languose sušmėžavo žmonių veidai. Artimiausiame lange sujudo užuolaidos.
- Yra žmonių, - ištariau.
- Tada reikia eiti, - įgarsino mano įžvalgas grupiokė.
Pirmajame kieme nebuvo ne tik gyvų sutvėrimų, bet ir sodintų gėlių. Nei vienos daržovių lysvės. Dideli seni medžiai, sulaukėję aviečių uogienojai, bet žolė nušienauta, suoliukas prie šulinio perdažytas.
- Eik, Audra, pas šeimininkus. Paklausk, ar galiu atsigerti šulinio vandens. Mirštu, kaip noriu gerti.
Draugė nulingavo prie durų, pasibeldė, tačiau niekas jų neatidarė. Mačiau, kaip, žvalgydamasi bei ieškodama kito įėjimo. nutipeno aplink namą.
Nužygiavau prie šulinio. Kibiras stovėjo ant suoliuko, jame buvo vandens, tik šalia neradau puoduko.
- Čia turėtų būti puodelis, - ištariau pati sau.
- Ką darome? – išdygo Audrutė, - durys neužrakintos.
- Tai gal šeimininkai name? Aš mačiau, kai judėjo užuolaida, - pasakiau ir pajutau, lyg kažkas palietė petį.
Atsisukau. Prie kibiro išvydau emaliuotą puodelį, bet žmogaus, pastačiusio jį, nesimatė.
Didžiulė nerimastis lyg vėjo gūsis persmelkė: “ Reikia nešdintis iš čia”. Bet Audronės nebuvo. Ji nelaukdama manęs nuėjo namo vidun. Vos atplėšiau apsunkusias (turbūt baimės įtaka) kojas, ir nuskubėjau iš paskos. Juk negalėjau palikti jos vienos Gelciškyje.
Kambariuose nebuvo žmonių, tačiau net sunku nuosekliai papasakoti tai, ką mačiau ir girdėjau ten. Gal reikėjo iškart pasakyti porininkei? Papasakoti apie netikėtai pasirodžiusias rankas, atidarančias įvairias dureles, batus, išlindusius iš užuolaidos ir vėl pasislėpusius, garsus: prislopintą kuždėjimą bei nubėgančių žingsnių aidus? Jeigu patirčiau tuos vaizdinius ir girdėjimus dabar, galvočiau: ” Per daug stebiu siaubo filmų”. Bet tada jų televizija nerodė, interneto nebuvo. Apskritai temos apie vaiduoklius, mistiką, mistinius reiškinius buvo traktuojamos kaip išprotėjusių kliedėsiai. Todėl aš labia išsigandusi tylėjau, tik žvelgiau sutrikusiu žvilgsniu. Studijų draugė irgi atrodė neįprastai išbalusi ir rimta.
Nekalbėjome – tiesiog lyg sutarusios skubėjome palikti namą. Ant suoliuko prie šulinio testovėjo kibiras, bet puoduko jau nebuvo.
Grįžtelėjau ir pamačiau ranką, už lango mojančią mums.
- Kas ten moja? - pirmoji neištvėrė Audrutė, - kas tuose kambariuose slepėsi? Kosėjo ir čiaudėjo?
Kokia šaunuolė. Pasiryžo pasakyti tai, ko aš nedrįsau. Išsikalbėjome. Pasirodo, Audra matė irgi tą patį – rankas, išlindusias atverti durų, kojas už užuolaidų…Juk negalėjo abiems vaidentis tas pats?
Po pokalbio dar labiau įsibaiminau. Tolyn nuo Gelciškio! Tolyn, tolyn. Išėjome į kelią.
Tada ir pamatėme juos. Jie ėjo tokie vienodi: nedidelio ūgio, kresni, todėl atrodė senyvo amžiaus. Vyrai kostiumuoti, moterys ilgais, iki žemės sijonais, pilkomis liemenėmis, skarytėmis, slepiančiomis plaukus.
Jie iškrypavo iš kiekvieno namelio durų, telkėsi į vieną minią ir judėjo mūsų link.
Ėmėme bėgti –senukai vis spartino žingsnius. Suvokėme: vejasi.
Nepamenu, kai bėgau tilteliu, tik atmintyje išliko tai, kad išdrįsau atsigręžti tik atsidūrusi už jo, nepaprasto grožio rugių lauke: keistieji žmogeliukai liko stovėti anoje upelio pusėje. Atrodė, kad jiems negalima pereiti tilto. Jie stovėjo, grėsmingai mosuodami rankomis ir kažin ką garsiai murmėdami. Atsklydę murmesio garsai buvo nemalonūs, lyg barnio žodžiai.
Šįsyk nelėtinome žingsnių, nesigrožėjome įspūdingu vaizdu – tarp rugių linguojančiais baltais ir mėlynais gėlių žiedais. Ėjome sparčiu žingsniu ir tik toli palikusios lauką, pasijutome saugiau. Bet prieš tai….. Lauko gale, ant kažkokio paaukštinimo, sėdėjo senas žmogus užmerktomis akimis. Kai atsidūrėme šalia –atsimerkė. Dar neišblėsusi baimė kirto nauja jėga – nuo kojų iki galvos nubangavo virpuliais . Akys buvo prisipildžiusios bespalvio vandens, be vyzdžių. Aišku buvo, kad žmogus aklas:
- Jūs niekada negrįšite čia. Niekada.
Nustebau, kad iš tokio menko kūno išsiveržė toks storas balsas. Vėl bėgome.
Prieš pat mokyklą, kurioje buvo įsikūrusi mūsų ekspedicija, sustojome. Susitarėme, kad kitiems nepasakosime, ką patyrėme Gelciškyje. Nepatikės ir išjuoks, bet pačios jautėme – vis tiek stengsimės išsiaiškinti paslaptingų vaizdinių kilmę.
Keliolika sykių per dvidešimt penkerius metus bandžiau nuvykti į paslaptingą vietovę. Visada atsirasdavo priežasčių, kurios sutrukdydavo . Netikėtai susirgdavau arba pasiligodavo mano palydovai (viena nebūčiau išdrįsusi vykti), sugesdavo automobilis. Tariausi ir su Audrone. Jai irgi rūpėjo nusigauti į Gelciškį . Žinojau, kad ji irgi kelis sykius buvo priversta grįžti, nepasiekus tikslo, atgal dėl įvairių kliūčių: gedimų, eismo įvykių. Bet vieną sykį (girdėjau iš jos vyro draugo lūpų) Audrutei vis dėlto pavyko nuvykti į Gelciškį. Su vyru. Prieš penkerius metus. Tik po to ji susirgo psichine liga, o jos vyras visiškai nustojo kalbėtis su manimi. Man nepavyko nieko sužinoti.
Dabar rašau paskutinį sakinį ir viliuosi, kad pasielgiau teisingai, papasakojusi mane dvidešimt penkerius metus persekiojusią baimės istoriją, ne tik tikėdama, kad man palengvės, bet ir manydama, kad kas nors susidomės ir padės man išsiaiškinti Gelciškio kaimo paslaptį.
Lauksiu.