Jūs pasakykit, daktarai,
Kodėl taip gydėte ilgai?
Ir neišgydėt ligi galo
Tiktai sveikatos netekau,
Ant kairės kojos apšlubau
Ir negaliu pasiekt net stalo?
Reformų buvo labai daug,
Kiek jos kainavo nežinau,
Bet, kad ir niekam tas nerūpi?
Nauja valdžia vėl pasišluos –
Ir vel piliečiams pameluos,
Kad gydys jau dabar su ūpu.
Negriaus ligoninų gerų,
Nemažins skaičiaus daktarų
Ir kad „slauga“ jau nepraeina...
Įleis ir Rusijos vaistus,
Kentėt gal reiks kelis metus,
Jeigu ištemps tiek šitas Seimas.
Kaip man gyvent neišmanau,
Turiu veiklos visokios daug,
Bet su ramentais nepastoviu.
Kompiuteriu turiu rašyt
Ir su ranka dar papaišyt,
Su tuo neįgalumo stoviu?
Na pasakykit, daktarai,
Ar gydysite jūs gerai?
Ar kairę koją amputuosit?
Į Londoną skrist negaliu,
Nes sterlingų tiek neturiu,
Matyt rytojus bus be puotos!
Jeigu jūsų tik toks siauras ir apgailėtinas mastymas, tai tikrai liūdina. Labai jums trūksta tikėjimo ir dėl to esate nelaimingas. O daktarai, be Dievo pagalbos yra bejėgiai, bet turbūt jums šitą yra sunku suprasti.
Teisingai mastote drg, Kadagy, kaip pasakytų drg, Iljičiuks, Pats padėsi sau, išsipjausi sąnarį, užsigydysi, po to įsistatysi kitą. Gyvenimas prie daktarų durų - nesibaigia. Bravo Viešpaties išperėtam Kadagiukui.
Ak, prisidirbot daktarai
Kam jį išgydėte taip greit?
Dar ir išgydėt iki galo?
Atkato už vaistus netekau,
O jūk aš namą sau statau!
Ak, daktarėli, viso gero!
Ponas Juosupukai gal šitą eilėraštį pasiųskite sveikatos ministrui, taip kaip man patarėt mano eilėraštį kriminalistams adresuot.
O jei rimtai, tai tikrai jus užjaučiu.