Benas

Nuo pat mažumės jį traukė siaubo filmai, jis žavėjosi kruvinomis scenomis.
Mokykloje per dailės pamokas berniukas nuolat piešdavo kažką kitokio negu visi vaikai, tačiau greitai liovėsi. Jį įbaugino dramblota, tamsių plaukų moteriškė pagrasinusi, kad paskųs motinai. Benas stebėdavosi sunkiais mokytojos „kerzais“ ir gal dėl jų jautė pagarbią baimę. Jis pažadėjo mokytojai niekada daugiau nebepiešti savo nuožiūra ir reikalas pasiliko tik tarp klasės sienų.
Grįžęs namo  vaikas pajuto keistą įniršio jausmą. Tai buvo neapykanta. Kažkas naujo.

Dienomis, kai vargšė motina dirbo kiosko pardavėja, mažasis Benas kartais vienas pats vykdavo į miesto centrą. Dažniausiai lankydavosi kino teatruose. Namo grįždavo su nemokamais repertuaro lankstinukais, paimtais iš kasų. Kad ir kaip norėdavo, filmo suaugusiems pažiūrėti negalėdavo. Buvo per jaunas, o ir pinigų neturėjo. Varganų kišenpinigių vos užtekdavo suvažinėti nuo namų iki senamiesčio ir atgal.
Kitais kartais nuvykdavo į didesnius prekybos centrus ir susirasdavo vaizdajuosčių skyrelį. Prie jo praleisdavo gerą pusvalandį kursuodamas pirmyn atgal ir įdėmiai vertindamas jį sudominusių juostų viršelius. Dauguma pavadinimų įsiminti pavykdavo ir apsidžiaugęs jis pėdindavo šalin nenorėdamas sukelti įtarimo dėl per ilgo spoksojimo.

Kompiuterio namie neturėjo, bet pažįstamas vardu Stepas padėdavo svarbiais reikalais. Klasės draugas buvo tikras keistuolis ypač mėgęs karštomis dienomis kankinti vabzdžius degindamas juos lupa. Keistas ar ne, bet jis buvo vienintelis į ką Benas galėjo kreiptis. Su kitais vaikais berniukas nebendravo.

Stepas užsirašydavo Beno padiktuotus pavadinimus ir ieškodavo geidžiamų filmų interneto saituose. Jei rasdavo, atsisiųsdavo ir įrašydavo į diską, kurį vėliau perduodavo Benui. Už paslaugas atlygio neprašė, nes prisibijojo draugo ne mažiau, negu kiti klasės vaikai. Stepas žinojo apie numaldytą Beno polinkį teplioti keistus piešinius.

Naktimis, kai motina plušdavo pakelės užkandinėje, Benas būdavo laimingiausias berniukas žemėje. Jis vieną po kito dorodavo baisius filmus. Per naktį jų peržiūrėdavo nuo dviejų iki keturių.

Ūgtelėjęs vaikas jausdavosi itin vienišas, ėmė sparčiai svetimėti. Nors pagrindinis jo hobis nesikeitė, atsirado naujų užsiėmimų.
Būdamas trylikametis aštuntokas, pamokų metu mėgdavo įsivaizduoti, kas būtų, jei panaudotų peilį prieš žmogų. Vakarais, dar motinai negrįžus iš dieninio darbo lakstydavo po mišką ir mėgindavo nutverti laukinių gyvūnų. Sekėsi sunkiai, nes stirnos maudavo pirmyn vos priartėjus. Kiškiai, lapės ir įvairūs paukščiai taip pat nesileisdavo sugaunami. Jo žiaurų bandymų objektais tapo ežiukas ir rupūžė. 
Vargšas ežys ramiai sliūkino pažeme, kai kantriai pritykinęs Benas čiupo ji kibiais pirštais. Miško tylą perskrodė šaižus paauglio riksmas, jo delne atsirado žaizdelės, iš jų plonomis srovelėmis lėtai tekėjo kraujas. Piktai nusikeikęs Benas troško sviesti į spygliuotą kamuoliuką susisukusį ežį žemėn ir sutraiškyti menką jo kūnelį. Prisiminęs, kad turi darbelio, susitvardė ir laukė. Laukė, kol gyvis nebejus pavojaus ir išsiries atgal. Nesulaukęs norimo veiksmo tėškė ežiuką į pušų spygliais nusėtą miško paklotę ir užtrypė koja. Šįkart riksmas buvo kupinas skausmo, jis visiškai užgožė neaiškius trakštelėjimus po padu ir plyštančios gumos garsą. Su plyšusia šlepete ir sužeistais kojos pirštais jis grįžo namo nieko nepešęs.
Kitą dieną nutaręs atsigriebti prie miško gilumoje glūdėjusio tvenkinio pagavo rupūžę. Glitų ir šleikštų padarą buvo sunku nulaikyti, jis slydo iš rankų. Galiausiai sveikąją pėda prispaudęs ir sutraiškęs vargšės rupūžės užpakalines kojeles, Benas galėjo atlikti darbą. Jis lengvai nusišypsojo ir iš šortų kišenės išsitraukė sulankstomą peiliuką. Saulėje suspindo pusės sprindžio ilgumo ašmenys. Gyvis neramiai muistėsi, bet Benas vis tiek atliko savo praktiką. Jis pasipraktikavo nurėžti gyviui gležną galvelę.

Žiemą Benas mėgdavo daužyti apleistų namų langus ir lankytis miesto sąvartyne. Ten rasdavo neblogų daiktų, kuriuos su didžiausiu malonumu suknežindavo.

Vieną naktį paauglį iki sielos gelmių sukrėtė filmas apie pragarą. Jis jautė nepaaiškinamą jausmą, kurio niekada anksčiau nebuvo patyręs. Suprato, kad visas iki tol nugyventas gyvenimas buvo niekam tikęs. Dėl visko buvo kaltas Dievas ir tai reikėjo ištaisyti.
Dabar paauglio dėmesį traukdavo filmai, vienokiu ar kitokiu būdu susiję su Šėtonu. Kiti nublanko.
Benas tapo apsėstas. Vien filmų nebe užtekdavo. Lankydavosi miesto bibliotekose ir namo grįždavo su krūvomis knygų, kurias tiesiog ryte rydavo vėlyvomis naktimis. Kartais skaitydavo tūnodamas bibliotekose.
Motina nesidomėjo skaitinių pavadinimais, bet džiaugėsi, kad sūnus bent kažką skaito. Taip jie ir gyveno, kol neatėjo 2006 –ųjų vasara.

Benui buvo septyniolika, kitąmet jis galbūt būtų baigęs mokyklą.
  Vieną lietingą ir šaltą vakarą, kai už lango trankėsi nuožmūs žaibai ir lietaus barbenimą užgoždavo didingi griaustiniai, vaikinas buvo palinkęs virš bibliotekos stalo ir visiškai pasinėręs į skaitymą. Nieko aplinkui nematė, nieko negirdėjo. Niekas apart blausios lempos šviesos fone esančių puslapių jam nerūpėjo. Staiga šviesa dingo.
Susierzinęs ir susiraukęs jaunuolis kilstelėjo galvą. Tikėjosi, kad su tuo susijusi perkūnija, tačiau gavo nustebti. Priešakyje, prie tolimesnių stalų šviesos vis dar spingsojo. Netrukus Benas aiktelėjo, kai kažkas palietė jo petį.

-Tai nepaprasta knyga, - sušnibždėjo tamsus siluetas.

Benas išsisuko jo rankos ir piktai burbtelėjęs persėdo ant kitos kėdės. Nenuleido akių nuo nepažįstamojo. Manė, gal žmogus supainiojo stalus, tačiau jam nesitraukiant vaikino kantrybė baigė išsekti.

-Aš stengiuosi skaityti, pone, ir jeigu...

Jis neužbaigė, nes staiga tvykstelėjęs žaibas apšvietė nepažįstamąjį. Benas suraukė kaktą.

-Netrukdykit, - suniurnėjo jaunuolis plikam vyriškiui su juodu apsiaustu.

-O, aš ir nemanau to daryti, - maloniai atsakė jis. –Noriu padėti. Tik padėti, Benai.

Vaikinas krūptelėjo. Šis keistas žmogus smarkiai erzino ir trukdė (turbūt jis ir bus nuspaudęs jungiklį), bet Benas nebuvo idiotas todėl nepasimetė. Neleis iš jo tyčiotis kažkokiam bjauriam seniui.

-Siūlau pasitraukti, kol dar ne vėlu, - jis spragtelėjo jungiklį ir dar labiau susinervino užsidegus šviesai. Po velniais, kaip tas plikas kvailys drįso išjungti lempą?!

-Nuleisk garą smarkuoli. Noriu tik padėti.

Benui tai nuskambėjo, kaip bjauraus pedofilo pareiškimas, jis apčiuopomis pradėjo ieškoti kišeninio peiliuko. Tik pagąsdinimui.

-Man nereikia jokios pagalbos, kvaily! – piktai riktelėjo Benas ir staigiai ištraukęs peiliuką įgudusiu plaštakos judesiu atlenkė jį. Geležtės smaigalys buvo nukreiptas tiesiai į nepažįstamojo pilvą. Suklusę bibliotekos lankytojai nepastebėjo po stalu ištiesto peiliuko.

Netrukus vyras atsistojo teatrališkai iškėlęs rankas. Jo veide nebuvo nė menkiausio išgąsčio ar nuostabos. Jis reagavo stebėtinai ramiai. Taip pat ramiai ir nuėjo savais keliais, prieš tai dar pareiškęs:

-Mes domimės tais pačiais dalykais, Benai.

-Kurgi ne, pedofile, - panosėje burbtelėjo jaunuolis ir jo žvilgsnis netikėtai užkliuvo už mažo popieriaus lapelio, nežinia iš kur atsiradusio ant stalo.

Vieną trumpą akimirką Benas norėjo sudraskyti lapelį į šimtus mažesnių ir paleisti viską vėjais. Tačiau smalsumas nugalėjo ir nusiraminęs jis negrabiai išlankstė purviną popieriaus skiautelę.
„20-ą valandą. Rytoj. Miške. Prie kūdros. Ten, kur kentėjo rupūžė. “
Beną nukrėtė šiurpas atmieštas jauduliu.

***

20-ą valandą ėmė sparčiai niauktis, debesys tamsėjo. Benas atsargiai prisiartino prie kūdros ir iš už medžių išniro trys vyrai. Visi vilkėjo ilgais, juodais apsiaustais, buvo užsimaukšlinę gobtuvus. Tokius apsiaustus Benas buvo matęs ne viename filme. Jie dažniausiai būdavo sutepti krauju.
Plikis prisiartino prie Beno. Anie du liko už vyro nugaros.

-Žinojau, kad ateisi, - tarė vyras ir jo akyse blykstelėjo pasitikėjimas savimi.

-Iš kur ištraukėt apie tą nelaimingą rupūžę? – grubiu savo balsu pertarė jaunuolis.

Vyriškis kimiai nusijuokė ir numojo ranka.
-O, tai visai nesvarbu. Mes turime žmonių. Bet ne dėl to tave pasikviečiau.

Kiti vyrai prisiartino prie vedlio. Benas, kaip ir tąkart bibliotekoje ėmė apgraibomis ieškoti peiliuko. Dėl viso pikto.

-Nebijok, jei norėčiau tau pakenkti jau seniai būčiau tą padaręs. Kaip tau atrodo, a?

-Ko norit? – pro sukąstus dantis iškošė Benas. Peiliuko netraukė.

-Noriu pasiūlyti galimybę.

-Ką?

-Galimybę įstoti į mūsų sektą.

Benas prisiminė vakar girdėtus žodžius: „mes domimės tais pačiais dalykais, Benai“. Bet įtarimai neblėso. Nieko konkretaus dar nebuvo pasakyta.

-Į pamišėlių sektą? O gal į pedofilų?

Vyras vėl šaižiai nusijuokė ir suplojo rankomis.
-Mums būsi kaip tik, - tarė karčiai šyptelėjęs.

Benas piktu žvilgsniu dėbsojo į vyrą.
-Atsiknisk, - burbtelėjo.

-Kodėl tada atėjai jei tau neįdomu?

Benas negalėjo atsakyti. Jam buvo įdomu.

-Beje, tau gerbiamasis, reikėtų išmokti daugiau pagarbos vyresniems.

-Mano pagarba, mano reikalas, tėtuši.

-Tu jo niekada taip ir nematei, ar ne?

Po neramios pauzės jis tęsė:
-Kodėl kiti turi abu tėvus, o tu tik motiną, a?

Įsiviešpatavo įtempta tyla, kurią trikdė tik pakilusio vėjo staugimas ir cikadų svirpesys.

Kodėl kitų mamos gali pasilepinti puošniais vėriniais, o taviškė ne? Kodėl turi visą dieną būti namuose vienas? Visą naktį?

-Nutilk, bjaurus šunsnuki! – neišlaikęs suriko Benas. Jo akyse ėmė tvenktis ašaros.

Nemanai, kad dėl to kaltas Dievas? Kodėl jis toks negailestingas? Už ką nusipelnei tokio gyvenimo?

Plikis užgavo jautrią temą. Benas būdamas mažesnis ne kartą klausė savęs to paties. Jo įtampa šiek tiek atslūgo. Jautė, kad šalia žmogus, kuris tikrai viską suprantąs.
Vedlys nusimaukšlino gobtuvą nors ką tik ėmė krapnoti. Tai buvo keistas atvirumo gestas.
-Kuo kiti geresni už tave? – jis toliau puolė apstulbusį Beną.

-Niekuo, - sušnibždėjo panosėje.

-Tai kodėl jie turi prabangius automobilius? Kodėl vaikštinėja su karščiausiomis pupytėmis?

-Nes dievas subinlaižys, - šįkart tvirčiau.

-Kaip jis nusprendė, kad vieni verti, kiti ne? – ryžtingai šūktelėjo vyras ir žengė artyn.

-Čiulpdamas stačią!

Paslaptingajam vyriškiui besijuokiant Benas ir pats nejučiomis šyptelėjo.
Taip pat vaikinas atkreipė dėmesį į vyro galvos randą. Anksčiau nebuvo pastebėjęs.

-Tai reikia ištaisyti, sūnau.

Randuotojo rankai palytėjus Beno petį, šis nurimo. Jį užplūdo netikėtas saugumo pojūtis taip ilgai ieškotas siaubinguose dalykuose.
„Tai reikia ištaisyti“. Taip, būtent taip! Kaip pirštu į akį!

-Tai susiję su Šėtonu, juk taip?

-Teisingai sūnau. Teisingai.

Benas gailiai pravirko įsikniaubęs nepažįstamojo peties. Tarsi pritardamas jam stipriai suūžė vėjas. Lapija įnirtingai šlamėjo, medžių viršūnės neramiai siūbavo. Miške įsivyravo niūri prieblanda.
Pasiklydusi siela rado trokštamą prieglobstį.

***

Kitą dieną Benas buvo sutartoje vietoje sutartu laiku. Plikis atėjo vienas. Jis pagaliau prisistatė.
-Beje, aš Liutauras.

-Tai neturi reikšmės.

-O taip, suprantu. Nori greičiau viską baigti. O gal turėčiau sakyti „pradėti“? – šyptelėjo ta pačia karčia šypsena. Vaikino reakcijos nesulaukė. -Matau tu nenusitekęs tuščiažodžiauti.  Atmink, viskas turi būti atlikta iki galo. Bendradarbiavimas ir paklusnumas svarbūs dalykai. Supranti?

Benas suprato.
Tada jie aptarė užduotį. Jaunuolis, norėdamas tapti pilnateisiu sektos nariu privalėjo ją įvykdyti.

***

Miestas skendėjo tirštose sutemose. Buvo apniukę, bet nelijo. Niūrus oras tapo įprastas, - linksmai pamanė Benas.
Jis pėdino siaura gatvele nusiteikęs gerai praleisti laiką. Apie tokią veiklą svajojo ir anksčiau, bet niekada nebandė. Tarsi tik ir būtų laukęs tokios puikios progos.
Vienoje rankoje jis mėšlungiškai gniaužė atidarytą skardinį raudonų dažų kibirėlį, kitoje – teptuką. Dažai nevaržomai teliūskavo kibirėliui neramiai siūbuojant pirmyn atgal. Apsisukęs vaikinas piktai nusikeikė panosėje pastebėjęs, kad nemažą dalį dažų iššvaistė. Reikia elgtis atsargiau, - nusprendė jis ir susiraukęs suėmė dažų kibirėlį abejomis rankomis. Šiek tiek apsišlakstė pirštus, nes teptukas trukdė tvirtai suimti šonus, tačiau netrukus vaikinas prisitaikė. Dabar jis kulniavo kibirėlį atstatęs tiesiai priešais save, tarytum neštų dovaną mamai.

Nusigavęs iki šv. Dievo Motinos bažnyčios jis stabtelėjo. Apsidairė akimis naršydamas po artimiausias gatveles ir pėsčiųjų alėjas. Tolimesnėje alėjoje lėtai tipeno porelė senukų. Jiems dingus iš akiračio aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios. Sekmadienio vakarą visi ilsisi. O gal švenčia? Švęsk sekmadienį, o aš švęsiu kiekvieną dieną – ar ne taip viename filme Šėtonas tyčiojosi iš dievo?
Apsidairęs dar kartą ir įsitikinęs, jis staigiai puolė prie gotikinės bažnyčios fasado ir pamirkęs platų statybininkų teptuką dažuose įniko teplioti. Mirkė ir tepliojo, mirkė ir tepliojo... Prieš baigiant darbą užnugaryje jis išgirdo greitus žingsnius.

-Ei, - šaižiai tarė kažkas netoliese.

Benas susinervinęs greitai užbaigė darbą ir nespėjęs atidžiau apžvelgti savo nešvankaus kūrinio, privalėjo staigiai apsisukti ant kulno. Prie pat savęs pamatė įkyriai besišypsantį juodaplaukį vaikiną, slepiantį rankas už nugaros. Vaikinas dvokė, lyg išniręs iš mėšlo duobės.

-Ką čia darai? – sumaurojo jis prarūkytu balsu.

Benas nieko nelaukęs sviedė dar šlapią nuo dažų teptuką nepažįstamajam į veidą ir nerangiai koja paspyręs metalinį kibirėlį, puolė bėgti. Kibirėlis žvangėdamas nusirito grindiniu, Beną partrenkė žemėn stiprus smūgis į petį, jis kniūbsčias tėškėsi į asfaltą. Paskutiniu momentu spėjo kyštelėti ranką priešais veidą ir išvengti stipraus smūgio. Tačiau jo čiurną sugriebė tvirti it metaliniai gniaužtai. Benas muistėsi ir spardėsi kaip pašėlęs gyvulys mėgindamas išsikapanoti iš baisių spąstų.

-Eeee!, - rėkė rūkalius.

Benas beprotiškai stengėsi išsivaduoti, jis spyrė koja į nepažįstamojo žandikaulį ir gniaužtai netruko atsilaisvinti. Ištrūkęs vaikinas greitai, tačiau nerangiai pakilo ir į nugarą pajuto subliūkštant kažkokią masę. Nekreipdamas dėmesio nurūko tamsiu skersgatviu tolyn. Rūkalius dar šaukė jam pavymui, tačiau kimus balsas buvo neaiškus.
Tik vėliau, sustojęs atgauti kvapo Benas pasibaisėjo supratęs, kad nuo jo trenkia bjauriomis išmatomis. Grįžęs namo nusivilko džemperį ir pasiuto. Rūbas buvo ištepliotas tamsiai ruda dvokiančia tyrele.

***

Motinos namie šiaip ar taip nebuvo, todėl jis lengvai galėjo išeiti. Susitikimas vėlus, bet rimti sektų pasimatymai turbūt ir vyksta tokiu metu. Benas tuo neabejojo. Jis džiaugėsi. Pagaliau užims reikšmingą vietą.
Prie kūdros buvo tamsu nors į akį durk.

-Ei! – šūktelėjo vaikinas sumanęs pasišviesti mobiliuoju telefonu.
Pasisukiojęs jis išgirdo žemą, tarytum gomurinį balsą ir nukreipė telefoną į tą pusę. Krūptelėjo pamatęs ten stoviniuojančią žmogystą.

-Liutaurai?

-Taip, čia aš.

-Įvykdžiau, kas prašyta.

-Žinau. Prieik.

Benas pajuto keistą baimę. Retai ją jautė, bet kiekvieną kartą ji gąsdino vis labiau. Nepaisant to, priėjo. Miške įspėjančiai suūkė pelėda.
-Tau pasisekė, - sušnibždėjo Liutauras, tarytum atskleisdamas paslaptį.

-Ką? – nesuprato Benas ir ūmai išgirdo šlamant krūmus, paskui spėjo suvokti kažką artėjant iš už nugaros, bet tai ir buvo viskas. Nuo stipraus smūgio į pakaušį pasaulis pažiro smulkiomis kibirkštėlėmis, tada aklinai sutemo.

Atsipeikėjęs pamatė šalia savęs surištą vaikiną. Jis buvo matytas. Tie tamsūs plaukai ir atstumiantis veidas... Vakar! Tai jis vakar sviedė mėšlą man į nugarą!
Benas norėjo smogti jaunuoliui į marmūzę, bet pasimuistęs suprato ir pats esąs supančiotas. Apsižiūrėjo – surištos rankos, kojos, liemuo virvėmis pritvirtintas prie plataus medžio kamieno.

-Tu snargly, - burbtelėjo Benas.

Vaikinas nereagavo, jis tik ramiai sėdėjo. Netrukus nuleido galvą. Atrodė pasinėręs į apatiją.

-Tu, bybčiulpy, ar girdi? Pasiimk savo mėšlą!
Benas pašėlusiai pasimuistė mėgindamas atsukti pasturgalį, tačiau viskas veltui.

-Nutilk, išpera, - sukomandavo Liutauras išniręs iš tamsos.

Paskui už jo nugaros blykstelėjo aukšta ugnis ir aštrioje jos šviesoje buvo matyti dar keturi tamsūs siluetai.
-Bendradarbiavimas ir paklusnumas svarbūs dalykai. Supranti? – išsiviepdamas tarė Liutauras.

-Ką?

-Sakei suprantąs.

-Ką čia šneki, močkrušy?  - Benas vis muistėsi mėgindamas ištrūkti.

-Bendradarbiavimas ir paklusnumas, - kantriai pakartojo Liutauras. – Šis vaikinukas, – mostelėjo tamsiaplaukio pusėn, - irgi turėjo užduotį. Tu jam sutrukdei.

-Ką čia daunu laikai?!

-Sakei suprantąs, - liūdnai linguodamas galvą tarė Liutauras. Jis nusimaukšlino juodą gobtuvą ir iš apsiausto kišenės išsitraukė ilgą peilį. Nykščiu niūriai perbraukė per ašmenis. Oranžinės laužo šviesos atšvaitas nuo peilio atsispindėjo ant jo veido, akyse buvo matyti kraupus ketinimas.
Benas puolė tampytis žinodamas, kad nuo to priklauso jo gyvybė. Jis plūdosi rinktiniais keiksmažodžiais suvokdamas, kad tai paskutinė saviraiškos galimybė. 
Tamsiaplaukis vaikinukas ir toliau skendėjo apatijoje. Jam niekas neberūpėjo. Jis suprato, kad sektos nariai gavo linksmybių, o Šėtonas gaus pasitenkinti maloninga auka. Tiek jiems, tiek anam daugiau nieko ir nereikia.