Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Liutauro dienoraštis pakankamai keistas. Užtikau jį viename iš jo stalčių. Apiblukęs ir sunešiotas; viršelius atstoja keli sulipę nuo drėgmės puslapiai. Skaitydamas jį negalėjau sulaikyti ašarų, nes mano brolis turėjo galvoje minčių ir tas mintis norėjo kažkada paskelbti, bet dėl jo viduje vykusių konfliktų neišdrįso, o po nelaimingos meilės jam visiškai sutemo protas ir su savimi pasielgė nedovanotinai...

Noriu pasauliui paviešinti kelis jo dienoraščio fragmentus. Tikiu, kad jis pats galu gale būtų taip padaręs, todėl nejaučiu sąžinės graužaties. Jis visada viskuo abejojo, bet lemtingu momentu sukaupdavo pakankamai jėgų ir padarydavo ką reikėdavo. Liūtas turėjo drąsos į pasaulį žvelgti tiesiai ir nebijoti net naiviausių minčių, nes tikėjo, kad iš jų gimsta kažkas patvaraus – kas galu gale jį ir kitus keičia iš vidaus.

Fragmentai sudėti pagal mano paties tvarką: pradėjau nuo vėliausių ir mano galva brandžiausių tekstų, o vėliau keletas neužbaigtų eksperimentų. Jo dienoraštyje tokių apstu: nesuredaguoti, neužbaigti, prieštaraujantys tarpusavyje. Palikau viską kaip radau, nors ir matau daug „broko“, bet vardan jo minties autentiškumo ir tos akimirkos spontaniškumo, tegul būna kaip yra. Tikiuosi skaitytojas labai nepyks.

***

Liepos mėnesis eina į pabaigą, o tai reiškia, kad pusė kalendorinės vasaros jau praėjo: šviesioji paros dalis trumpėja, pilki debesys vis dažniau aptraukia dangų, muzikos festivaliai baiginėjasi, atostogų laikas byra tarp pirštų, noras kažką nuveikti silpnėja, ateitis vis dažniau užbėga už akių, rūkas apgula smegenų vingius. Melancholija, depresija varo į neviltį, nes dar kartą supratai, kad nuo savęs niekur nepabėgsi; kad svajonėms išsipildyti trūksta noro, valios, laiko, pinigų; kad savęs iki galo nesukūrei tobulo; kad teks visą likusį gyvenimą dejuoti dėl nepasinaudotų progų. Nedaug kas šiame gyvenime teikia tau paguodos – tik kartkartėmis įvykstantis pokalbis su savimi: dažniausiai tai būna prieš miegą, kada dar toji nesuteptoji sielos dalis prabyla sąžinės balsu ir sukyla prieš negatyvius įpročius. Tu guli lovoje nepavargęs ir dar kupinas jėgų, nes per dieną nieko neveiki – tik stumi laiką, kad užsimirštum. Tada galvoje išgirsti kvietimą nuoširdžiai pasikalbėti, bet tu bėgi nuo to kuo toliau, bandai priverstinai užmigti, bet balsas galvoje tik stiprėja ir tada nebelieka nieko kito kaip tik jam atsakyti. Prasideda pokalbis su savimi. Iš pradžių bandai išsisukinėti ir sakai sau, kad tai tik kažkieno išgirsti pokalbio nuotrupos, perskaitytų tekstų fragmentai, pasąmonės žaismas, garsinė haliucinacija. Iš to nieko nepešęs pasiduodi ir pasineri į gilią savianalizę. Perkratai mintyse praeities įvykius; permąstai ateities planus, pasirinktas metodologines priemones. Tu žinai, kad tai ką sako – tiesa, nes ir pats taip galvoji, bet esi per silpnas tai pripažinti. Kaltini save silpnumu, pasižadi kitą dieną pasistengti kažką keisti, bet kuo puikiausiai žinai, kad viskas bus kaip buvo. Nuramini savo sąžinę tokiomis pasakomis, ji nepatenkinta dar kažką paburnoja, bet tu jau nebekreipi dėmesio į ją ir sulauki išganingo miego.

Cikliškumas – gyvenimo principas. Viskas sukasi ratu. Sunku tai nutraukti. Esi kaip pelė rate ir suki savo gyvenimą ratu kol iš nuovargio neprarandi paskutinių gyvenimo sekundžių. Užmiršti tai tik būdamas paskendęs malonumų sūkuryje, pritapęs prie aplinkos vyksmo. Plauki pasroviui ir nesigręžioji atgal. Rūpinies tik tuo kas yra prie tavęs ir nekiši nosies iš „saugių“ namų. Susikuri gyvenimo prasmės vaizdinį ir pasikliauji jo „objektyvumu“. Didžiuodamasis rodai savo racionalumą ir teigi šviesų rytojų. Technologiniam progresui užvaldžius mūsų asmeninius gyvenimus trupa tikrovės sienos ir už jų pasimato nebūtis. Ji rodo savo tamsius nagus, godžiai ryja šviesą ir prasmę. Negalėdami palaikyti normalių tarpusavio santykių niekiname žmogaus pastangas oriai pasikalbėti rimtomis temomis. Leidžiame kitiems galvoti už mus, o mes tuo tarpu mėginame suniveliuoti likusias išmintingas sielas – nutrenkiame jas toli už mūsų matomų horizontų ir džiaugiamės atsikratę technologiniam progresui trukdančių „nevykėlių“. Pasimetę jie trankosi po pasaulį niekur nepritapdami, o jų priešai juos tituluoja tautos išdavikais, kosmopolitais, žydais. 

***

Aplinkui jis matė vien tik ryškiai žalią spalvą: žiūrėdamas į namuką ant ratų, kurio šeimininkas neseniai išėjo pasivaikščioti į netoli esantį miškelį atlikti būtinų, žmogiškajai egzistencijai išgyventi reikalingų, reikalų, matė jį visą nuostabiai, ryškiai žalią, tiesiog pakerėdamas tuo savo žalumu, žaliuojančiu tiesiai stebinčiajam į akis, į pasakiškai gražias, žalias akis, toje žalumos jungtuvėse jų abiejų žalieji jėgos centrai susikovė iš anksto numatytoje dvikovoje, kurios laimėtojas, ir taip aišku, bus visada žalias subjektas, kuris visada laimi prieš ne tokį žalią objektą, nebent tas ne toks žalias objektas būtų sąmoningas, o tai reikštų, kad jis jau nebebūtų žalias objektas, o tą žalią akimirką, jei ji tęstųsi ir niekada nesibaigtų, būtų iki panagių žalias subjektas ir tada tą žalią dvikovą, ir taip aišku, laimėtų jau kitas žalias subjektas, nes jo požiūriu bet koks prieš jį esantis dalykas, daiktas, esinys, būtybė yra ne toks žalias objektas, nors kai kas, kai kurie didieji filosofai, mąstytojai ir šiaip palaidūnai-dykaduoniai kažkada neatmenamais laikas būtent tuo ir buvo suabejoję ir nutaisę akivaizdžiai pažaliavusius veidus skelbė pasauliui pavojingai žalias mintis apie tai, kad bet koks požiūris į Kitą turi remtis ne tokia akivaizdžiai radikalia žalia spalva, nes žaluma yra ne tik pieva, miškas, siena, lauko grožybės, moterų tarpkojų lengvabūdiškas vėjelis, bet ir visos kitos spalvos sudėjus: paimkime, kad ir raudoną spalvą, kurią mėgsta tokie naivuoliai komunistai, skelbiantys karą klasėms ir kuriantys raudoną, beklasę visuomenę, kurioje gyvens kraujais apsitaškę, sąžinės likučius praradę, nevaisingi ir degradavę nykštukai su raudonom nosim nuo šalčio, nes visi jie gyvens Sibire, kur naktį nukrenta temperatūra iki tokio laipsnio, kad net raudonis, kuris atsiranda tokiems žmogeliams natūraliai, todėl, kad yra komunistai su praskeltomis kaukolėmis, į kurias visi kiti mėto šiukšles, pasislėps po raudonu sniegu nuo kraujo ir krešuliais apsitaisę tos klasės atstovai gers raudoną alų pro išskėstas moterų kojas, o jų galvos linguos kokį kilometrą nuo vieno šono iki kito, kol pagaliau neatskris dainuojanti revoliucija, kurios pašonėje gyvena kiti raudoni žmonės, kurie nuo per didelio smalsumo ir naivumo, užsimerkę ir bijantys prilaistyt ant savo raudonų kelnių brangų vyną, ir kurie tai dainuojamai revoliucijai sukurs dainą apie viską ir nieką, kurią paskelbs visų tautų himnu ir kurs naują visuomenę, bet dabar jau kitokios spalvos, nes daug kam jau užteko tos raudonos spalvos, nes kiek gi galima gyventi tokioje šalyje, kurios herbas raudonai švyti net kitame Žemės rutulio pusėje, todėl toje žalumoje, kurios išorinėje pusėje randasi raudonis, užgims kita spalva, kurios šonas nusidažys geltona spalva, nes geltona tai laimės ir tiesos spalva, tai tikėjimas, kad to namuko ant ratų šeimininkas saugiai sugrįš iš kelionės po mišką, kurią apšviečia nuostabiai geltonai švytinti saulė, kuri paryškiną tą žalią namuko ant ratų spalvą ir to kliedinčio už Lietuvą ir skelbiančio keturi-du-nulis pradžią tada, kada jau seniausiai viskas surūkyta ir nėra mums laimės, o tuo labiau tam žmogėnui, kuriam maišosi vėliavos spalvų tvarka, kuris supranta, kad tokių spalvų vėliavos kažkodėl gimsta beveik išimtinai tik Afrikos žemyne, kad mes, lietuviai, kaip ir afrikiečiai, esame pavargę neturėti savo valstybės, todėl gal geriau būti mums išrinktąja tauta, kurios likimas išvaduoti visas kitas nuo visokiausių diktatūrų ir reikia mums sukurti naują mitą, naują gyvenimo būdą, sukilti prieš nepalankiuosius ir išvaryti į Afriką pas brolius, pas gimines ir šeimą, į tas vietas, kuriose kepina saulė, nusidažyti su smala juodai ir išmokti jų kalbų, perimti jų pasaulėžiūrą ir tapti vargdieniais, bet laimingais, nes suartėsime su gamta, su ta žiauria ir nepalankia gamta, kurios viduje verda gyvenimas, tikresnis už mūsų, už šitą patogų gyvenimą ir krauju pasruvusias akis, už šventinius laikotarpius, už gražią kalbą, kurios niekas nenori mokytis, nes yra per sunki, nes per daug joje žodžių, tų tikrų lietuviškų, kurių priskaičiuojama kelios dešimtys tūkstančių, o reiktų juk mažiau, vos vieno kito, kad užtektų pasisveikint ir atsisveikint, juk ko daugiau mums reikia, kad laimingai spoksotume TV ir stebėtume kaip FB aukštyn ir žemyn lekia vaizdai, kaip visas pasaulis ten sėdi ir linguoja galvomis, kaip tie panosėje sėdintys kaimynai iš kurių niekados nesulauksime nieko gero, nes patys jiems nieko gero nepadarysime, nes, o kam to reikia, jei jie visi yra šundaktariai, kurie pelnosi iš naivių ir silpnų žmonių, kurių priskaičiuojama jau septyni milijardai, o jų vis dar reikia, vis dar reikia jų tam vienam žmonijos procentui, kuris viską valdo per informacines priemones ir aukso luitus bankuose, nes juk toks gyvenimas, kai vienas vargsta, o kitas pelnosi, nes nėra lygių žmonių ir lygios teisės neturi būti suteiktos, o tik užsidirbtos ir štai mes matom, kad dauguma nemoka dirbti, nemoka užsidirbti, nes jie silpni, paliegę ir nelaimingi, nemokantys likti bejausmiais, visi prisigeriantys ir niekados neišsiblaivantys, juk tokie jiems ir reikalingi, reikalingos mergos su kreivom kojom ir vaikinai, kurie eina mirti už idėją, o tų idėjų dabar priskaičiuojama neįsivaizduojamas kiekis ir tu man pasakyk kaip pasirinkti tą idėją už kurią tu privalai mirti, juk kaip tu gali būti atviras ir nuoširdus sau bei kitiems jei nesi išbandęs jų visų, jei nesi mąstęs apie jas visas, tai kaip tu pasirenki ta vienintelę idėją iš tokios gausybės ir aš tau atsakysiu, kaip kažkada atsakiau tam žmogėnui, kuriam viskas yra nuostabiai žalia ir beprotiškai jauku, atsakysiu labai paprastai, nes paprastumas turi būti gerbtinas dalykas, toks, kuris nemeluoja, o sako tiesą arba bent jau tiki ta tiesa už kurią deda savo krauju aptaškytą ir tuščią galvą visada saulės apšviestoje ir geltonumu spindinčioje Lietuvoje, o tiesa yra ta, kad va jau pareina į savo žalią namuką tas apsišikęs lietuvis!

***

Sukuosi ant skraidančios lėkštės: vėjo blaškomas į visas keturias pasaulio puses trokštu tik vieno dalyko – kuo greičiau patirti dar nežinomą dalyką: tai gali būti jausmas, mintis, emocija, pojūtis, o gal visa tai vienu metu.

Pro mano mažytį kambario langutį matau namų stogus, medžio šakas, lapus, debesuotą dangų ir nenuilstamai skraidančius iš plieno padarytus paukščius, kurie savyje skraidina ponus ir ponias, kareivius ir civilius, teroristus ir pacifistus. Gerdamas alų iš spalvotos skardinės klausau muzikos iš nekokybiškų, mažų kolonėlių. Garsų lavina ir skysčio tekėjimas į skrandį nuteikia melancholiškai. Nuotaika subjuro vien nuo spoksojimo į gyvenimo nepasotinamumą. Jo burna pilna šlykščių kirmėlių ir ugnimi spjaudančių drakonų. Viskas išgalvota ir netikra. Tik vienintelis troškimas patirti kažką naujo suteikia gyvenimui kažkokią prasmę.

Kas dieną rašyti nesvarbų ką. Vis šis tas ir nesvarbu, kad niekas to neskaitys, nesvarbu, kad tai bus tik man pačiam. Nors šiaip ir aš to neskaitysiu, nes rašau ne todėl, kad skaityčiau ir taisyčiau arba kaifuočiau nuo to ką esu parašęs įsivaizduodamas, kad tai ką parašiau įeis į pasaulinės literatūros klasikos sąrašą. Tegul eina velniop klasika ir visas jos sąrašas. Tegyvuoja mano kliedesiai! Niekam aš nekenkiu savo liguistom mintim ir netaisyklinga rašysena. Nenoriu tupėti kaip pelė po šluota ir laukti išganingos idėjos, kuri visą pasaulį pavers rojumi žemėje. Visai to nenoriu, nes žinau, kad viso to pradžia yra revoliucija, o su ja ateina kraujo upės. Kažkam tai nepatiks ir tas kažkas pakils į kovą, o aš visai nenoriu kovoti, nenoriu nieko, noriu tik rašyti, užsiimti grafomanija.

Sukursiu grafomanijos koncepciją. Tikriausiai visai to nereikia, nes lygtais ir taip aišku kas tai yra. Nors aišku tik tai, kad ta sąvoka pasakoma kažkas, kas turi prasmę tik tam, kuris „moka“ rašyti. Mokantis rašyti, tiksliau galintis arba norintis rašyti pagal specializuotas ir iš anksto įteigtas taisykles. Įtaigos galia nepamatuotai viršija unikalios asmenybės vystymosi evoliucijos galią. Evoliucija, pagal iš anksto susišviečiančią nuomonę, yra kažkas, kas turi būtiną ryšį su aplinka ir tik įeidamas į santyki su ja, įgyja sugebėjimą vystytis atsižvelgiant į visumos pobūdį. Dabar tarkime, kad grafomanijos koncepcija neutralizuoja visumos vaizdą ir jos įtaką. Lieka individas su jo paties išgyventomis patirtimis. Jos jam praneša kaip jis turi elgtis aplinkoje, kuri jam jau nebepasako kaip jam reikia elgtis. Jis ne tik, kad lieka vienas prieš aplinką, bet ir įgyją galimybę savo pastangomis kurti nuosavą aplinkos vaizdą mintyse, kuri evoliuciniu modeliu ir valios pastangomis virsta realiu dalyku. Taip individas tampa savo paties likimo kalviu. Visa tai atrodo absurdiška, nes žmogus visko negali numatyti ir vis dėlto tai nėra tiesa. Žmogus viską numato. Žmogus kiekvieną akimirką numato savo paties tolimesnį veiksmą. Gali būti, kad už jį tai padaro pasąmonė, kuri subjektui gali būti visai nepažini, bet kuri kontroliuoja jo veiksmus atsižvelgiant į neįprastą sąmonės sugebėjimą matyti kiekvieną akimirką. Juk ateities nėra, lygiai taip pat, kaip ir nėra praeities, o dabarties irgi nėra, nes gyvename nuolatiniame tekėjimo būsenoje. Ta tėkmė niekados nesustoja, nes tai yra vaizdai. Mūsų sąmonė ir pasąmonė kuria vaizdus. Viena kuria remdamasi sąmoningumu, kita – nesąmoningumu. Jos abi konfliktuoja tarpusavyje, todėl mums atrodo, kad mūsų viduje yra keletas subjektų, kurie tarpusavyje nesuderindami tolimesnius veiksmo planus oponuoja vienas kitam ir taip neleidžia subjektui evoliucionuoti į aukštesnį žmonijos lygį. Kiek tai yra tiesa, ne man spręsti, bet tai yra iki galo neapibrėžta grafomanijos koncepcija.

Svarbu, kad būtų linksma, kad rašytum su šypsena, nes visa kita nesvarbu. Kam reikia tavo rašliavos jei žmogus kuria pats savo gyvenimą? Tu rašai sau, o ne skaitytojui. Skaitytojas gali eiti po velnių, jis visai neįdomus ir aš net neįsivaizduoju kas jis per velnias. Ir apskritai metas pasakyti paprastą tiesą, kad nėra tokio dalyko kaip Skaitytojas. Yra atskiri, unikalūs, skirtingi subjektai, kurie skiriasi vieni nuo kitų kaip diena ir naktis. Todėl rašant galvojant apie kažkokį mitinį Skaitytoją yra nesąmonė. Vienintelis Skaitytojas, kurį individas gali įsivaizduoti yra jis pats. Jei žinoma jis skaito. Tu žinai savo skaitymo įpročius, žinai kas tau patinka, žinai ką norėtum skaityti. Atsižvelgiant į tai tu ir rašai galvodamas apie skaitytoją, tai yra apie save. Visa kitą neturi reikšmės. Neturi reikšmės ir kritika, nes tu pats geriausiai žinai kaip tau reikia rašyti. Žinoma jei nori publikuoti savo tauškalus, tada paklausi redaktoriaus kaip reikia rašyti, kad patiktum daugeliui, arba bent tai išskirtinai mažai grupei žmonių su humanitariniu, ir ne tik, išsilavinimu, bet apskritai paėmus kam tau publikuoti tekstus? Gyvensi juk ne iš to, gyvensi iš pinigų. Nebent iškeliausi kažkur, kur nėra pinigų sistemos. Va ten tai iš dalies būtų rojus, bet tikriausiai ir ten kažkas tau nepatiktų.

Dar vieną pastraipą parašyti, o tada ilgas ir varginantis redagavimas. Man tai bus naujiena, tikriausiai kaip ir tau. Tu ir nepratęs, kad aš redaguočiau savo tekstus. Pagalvojau, kad tai bus geriau man pačiam. Redagavimas, nors ir pusę autentiškumo sunaikina, duoda gerą dalyką – stiliaus estetikos grožį. Atleisk Dieve už tokį išsireiškimą! Estetika... Vos ne kaip etika, tik su grožio koncepcija ant viršaus. Elgiesi pagal savo sukurtas ir perdirbtas universalias elgesio taisykles ir ant viršaus užsimeti skoningus apdarus, nusimanai apie alkoholį, valgius, kiną, muziką ir šiaip esi kultūringas. Va čia ir yra estetika. Moralės ir grožio jungtuvės. Iš to randasi Europietis, tas gyvūnas su išlavintais pojūčiais ir intelektu. Prisikimšęs pilvą ir sąmonę įvairiausiomis šiukšlėmis, jis atrodo kaip kastratas bulviakasio lauke, kur nieko doro negali padaryti.

***

- Tu žinau, kad viso to niekam nereikia.

- Kaip čia pasakius, kaip ir žinau, bet kaip ir nelabai.

- Visa tai yra iš lempos traukta.

- Tu esi iš lempos trauktas avigalvis.

- Ką pasakei?

- O ką tu man padarysi? Užvoši įsivaizduojamu plaktuku per mano įsivaizduojamą makaulę? Nejuokauk, žinom mes abu, kad esame iš lempos traukti, kaip ir visas šis nesąmoningas tekstas. Numanau, kad niekas iki galo neskaitys, nes prisipažink, net tu pats jo neskaitysi. Kam jis tau? Paspausk „delete“ ir baigtas reikalas. Sukursi kažką naujo kažkada, gal susišvies kažkas geresnio, nors ir abejoju.

- Nesupranti ką aš čia noriu padaryti, aš ne tik dekonstruoju naratyvo natūralumą, bet ir steigiu naują požiūrį į rašymo procesą. Tai nėra sąmonės srautas, tai greičiau mąstymo srautas. To mąstymo, kuris susigulėjęs viduje, nori iškilti į paviršių būtent tokia forma. Nenoriu šiaip kopijuoti kitus, noriu iš savęs sukurti savo rašymo mechaniką. Juk dabar viskas mechaniškai vyksta: skaitymas, rašymas, mąstymas. Ir aš nenoriu nieko keisti, nes virtualybė kuo toliau tuo labiau plis po pasaulį ir jei nori išlikti šiame pasaulyje, tada ne tik ženk koja kojon su juo, bet pats kurk kelią, kuriuo kiti žengs paskui tave. Tokiame pasaulyje tai padaryti yra žymiai lengviau, nei buvo anksčiau.

- Turi keistą svajonę, bet net neįsivaizduoji kaip tai padaryti. Galvoji rašydamas tokias banalybes...

- Pala, banalybes sakai? Parodyk bent vieną tekstą, kur būtų panašus ėjimas, kokį aš darau? Neteigiu, kad tai yra kažkoks naujas požiūris, nes jame aš nematau iš tikrųjų nieko naujo, o dekonstrukcija tiek filosofijoje, tiek literatūroje jau išsisėmė, bet bent jau mano asmeninis požiūris tapo nusistovėjusiu ir aš tuo labai džiaugiuosi. Nereikia nieko, reikia tik dėmesio, kuris užsipildys savimi pačiu užmiršęs kas visą tai pradėjo. Nors ir greitai tai žlugs, nors tikriausiai nieko ir nebus, bet mano vidus dėka viso šito bus jau pasikeitęs ir tas man svarbiausia, kaip rašytojui ir skaitytojui, kuris kuria tokius tekstus, kuriuos jam įdomu skaityti. Tiksliau rašydamas jis tuo pačiu metu ir skaito, todėl nereikalingas antras mėginimas, nors redagavimas tai už mane padarys. Ir suprasti čia nėra ko, reikia įsigyventi į tai. Tapti tokiu miniatiūriniu rašymo mechanizacijos atstovu, kurio makaulėje rezga pasąmonins sąmokslas prieš klasikinę literatūros viziją. Jis išliks ir niekad nenuleis pozicijų, nes tokios literatūros reikia masėms, kurios niekas nemokina suprasti jos kitaip, nes kitu atveju kiekvienas būtų unikalus individas ir pats kurtų tekstus, kuriuos norėtų skaityti, bet leidykloms, rašytojams ir visai kūrybinei industrijai tas būtų mirtinas smūgis, todėl reikia džiaugtis, kad yra internetas ir tie puslapiai, kuriuose žmogus gali būti tikrai laisvas, nors nepaisant to atsiranda masės atstovų su jų požiūriu išpuoselėtu literatūriniu skoniu, kurie mano, kad turi teisę kritikuoti kitus atsižvelgdami į grupelę intelekto sužalotų atstovų, kurių galvose apart jiems nustatytų dogmų kaip vertinti tekstus, daugiau nieko nėra.

- Galvoji dėl to ką čia darai tavęs niekas nebaus? Galvoji, kažkam rūpi ką čia nori padaryti, tu išvis realiai galvoji apie savo ateitį ir apie tai iš ko teks gyventi, tu anarchizmu susirgęs filosofe, kuriam nieko nėra švento ir kuris savo nesąmonės srautu tenori paprovokuoti vieną ar kitą skaitytoją? Esi idealistas jei manai, kad tavo mintys kuria tikrovę, geriau atsiversk į dialektinį materializmą, kuris sako atvirkščiai ir kuris buvo teisus metodologine prasme, va ten tai buvo realus požiūris į pasaulį.

- Nejuokink manęs, žinau ką nori padaryti, juk mes abu esame iš to paties šaltinio, todėl abu galvojame maždaug panašiai. Savo klasikiniu mąstymu neleidi tokiems kaip aš tobulėti, neleidi mąstyti laisvai, neleidi įsivaizduoti, todėl ir gaunasi taip, kad tokie kaip jūs, kurių galvoje nėra nieko originalaus, skleidžiat mintį, kad jūs viską žinote geriausiai ir neleidžiat praminti naujo takelio į savo paties vidų, kur tik ten rasiu tiesos grudelį. Susikišk savo tikrovę sau į subinę jei manai, kad aš išduosiu save dėl aplinkos spaudimo, kurį valdo iš neaiškių šaltinių sklindantys purvini mentaliteto garai. Bet atleisk man, mano drauge, kam mums pyktis? Juk esam vienas ir tas pats. Susitaikykime ir leiskime gyvuoti skirtingoms mintims ir idėjoms, tegul jų sąveikos sukuria kažką gražaus ir patvaraus. Ką manai?

- Manau, kad esi kvanktelėjęs ir nelabai noriu turėti su tavimi ryšių, bet žinodamas, kad esame vienas ir tas pats, nebelieka nieko kito, kaip tik paspausti ranką ir tikėtis, kad mūsų pokalbis išeis mums abiems į naudą, o tolesnis mūsų egzistavimas apsiribos keitimusi taip reikalingomis mintimis, iš kurių gal ir gims kažkas gražaus ir patvaraus.

***

Vieną 342156 metų, Ozebungerio mėnesio, dieną į Kaleidoskopijos planetą nusileido nekontroliuojamas erdvėlaivis, kuris susisiekęs su štabu pranešė esą jo viduje įvyko baisi nelaimė ir jam reikia pagalbos nusileisti. Tada, maždaug po minutės trukusių neaiškių mėginimų kalbėtis su pilotais per minčių transmisiją, išgirdome baisų sprogimą ir nuo tada ryšys buvo nutrauktas. Regėjome savo vidiniu žvilgsniu kaip erdvėlaivis virš planetos darydamas tragiškai atrodančias kilpas leidosi. Jau norėjome šaukti valdžią ir paklausti ar mums nereikia, kol dar per žemai nenusileido ir niekam negrėsė pavojus, kad jis atsitrenks į kokį nors miestą, jį pakirsti lazerine spinduliuote. Bet pastebėjome kaip jis pradėjo lėtinti greitį ir tiesinti erdvėlaivio trajektoriją. Pasikonsultavę su štabo vyriausybe ėmėmės visų atsargumo priemonių ir pradėjome stebėti nusileidimą. „Zig zag, keberiokšt, pliumpt“ – nusileido visai kaip tikras metalo laužas. Aplinkui tvyrojo visada apšviesta žaliuojanti pieva, kuri tęsėsi kilometrus į visas puses. Nežinau kaip erdvėlaivio pilotai sumąstė ten leistis: gal jie savo komandoje turėjo kokį šios planetos gyventoją, arba, kaip kartais būna, ekstremaliom sąlygom žmogaus proto veiklą perima nepažįstama jėga, kuri geriau žino kaip elgtis toje situacijoje. Svarbu tik tai, kad tas milžiniškas skraidantis paukštis nusileido ten, kur tuo metu nebuvo žmonių, nes tas parkas jau kurį laiką buvo uždarytas rekonstrukcijai, todėl ir buvo visą laiką apšviestas. Neaišku ką Kaleidoskopijos vyriausybė sumąstė toje vietoje padaryti, nes iki šiol ji buvo skirta vedžioti šunis, sportuoti ir kitaip stumti laiką.

Nusileidęs toje tuščioje vietoje, tas laivas pasiliko svetimas, tamsus ir niūrus. Buvome praradę viltį susisiekti su įgula, todėl iš tolo stebėjome veiksmą: prie jo prilėkė keletas gelbėjimo mašinų su visais reikalingais įnagiais ir ėmėsi apžiūrėti laivą. Jis buvo kilometro pločio ir ilgio, panašus į lėkštę; per vidurį į dausas šovė ilga antena, kurioje matėsi langai, vitrinos, balkonai. Tokio laivo man dar neteko matyti. Paklausiau Jakobsono kas čia per daiktas.

- Čia, mano drauge, yra Filandrėjos laivas, - išgirdau savo sąmonėje gergždžiantį balsą, - neįsivaizduoja ką jis šia veikia, nes tu juk žinai, kad prieš tūkstančius metų mes juos nugalėjom Peledrastijos kare.

Ech, Peledrastijos karas... Neįmanoma užmiršti tų milijonus kartų apdainuotų ir aprašytų nuotykių iš to karo. Filandriečiai atskrido į mūsų Poli-Moli galaktiką prieš daugiau nei 20 tūkstančius metų ir nuo tada nedavė ramybės mūsų rasės apgyvendintoms planetoms. Nors ir nujautėme, kad už mūsų galaktikos ribų esti į mus panašių būtybių, bet iki tų lemtingų mūsų eros pradžios metų nenutuokėme kokio išsivystymo jie yra. Mūsų spec. pajėgos bandė zonduoti daug artimiausių galaktikų ir nustatė neryškius pėdsakus kažkokių vibracijų, radijo laukų iškraipymų ir t. t., be niekadа nieko konkretaus. Staiga, kaip iš giedro dangaus, į vieną mūsų planetą nusileido laivas, kuris buvo visai nepanašus į dabartinį griozdą: jis buvo strėlės formos, apvilktas glotniu audeklu, kuris matomai buvo skirtas mažinti juodosios materijos pasipriešinimą; iš šonų kilo sodų laiptai. Pažiūrėti buvo gražus, bet kartu ir bauginantis, nes patrankų ir lazerinių spinduliuočių gausa sustingdydavo kraują.

Mes bijojome jų ir nebuvome pasiruošę, nes gyvenimo ilgą laiką ramybėje. Netgi vidiniai nesutarimai tarp įvairių federacinių vienetų niekad neperaugo į didesnį karą. Mūsų filosofai-žyniai-šamanai-išminčiai, mes juos vadiname tiesiog Mokytojais, nurodydavo visom pusėm geriausią sprendimą ir kompromisą. Būdami nuo mažų dienų „prilipę“ prie savo Mokytojo, mes esame išmokomi gerbti vyresniuosius, kurie mums parodo savarankiškumo kelią. Kada suaugame, mums duodamas Mokytojų paruoštas preparatas pavadinimu Kokikaklas, kurį turime išgerti vienu mauku ir stebėti sąmonės žaismą mūsų viduje. To stebėjimo rezultatas yra vidinis ryšių suvokimas, žinių bagažo kaupimas, tiesos objektyvumo pamatymas, Didžiosios Dvasios apkabinimas, minčių skaitymas, technologinio išsivystymo supratimas, idėjų kūrimo sugebėjimas. Vien nuo to skysčio mums tokie dalykai neatsivertų. Tam ir reikalingas nuo gimimo visur šalia esantis Mokytojas. Jis parenkamas Mokytojų visuotiniame susirinkime, kuris organizuojamas Kaleidoskopijos sostinėje – Maurike. Į jį iš visų galaktikos kampelių suvažiuoja išrinktieji, kurie paskelbia savo metinių darbų pranešimus ir bendru balsavimu pateikia ateities viziją. Mokytojai nusprendžia kokius savo Mokinius paskelbti būsimais Mokytojais ir perduoda juos didžiųjų šeimų atstovams, kurie juos supažindina su savo vaikais, kurie bus Aukščiausios Tarybos nariais kažkada ateityje ir pakeis savo tėvus ir senelius. Kraujo ryšys čia yra svarbiausias dėmuo.

Kiekvieną iš tūkstančio planetų, esančių Poli-Moli galaktikoje, valdo tūkstantis šeimų. Neatmenamais laikais pirmoji šeima vadinosi Krauderų Ilgųjų Ašmenų Brolija arba tiesiog Brolija. Ji atsirado Kaleidoskopijos planetoje, kuri skrieja netoli G1 ir G2 saulių. Dviejų saulių sistema suteikia galimybę ilgesnei dienai ir šviesai, todėl miego trukmė sutrumpėja per pusę, ko pasėkoje mūsų priešistoriniai protėviai iš primatų vystėsi greičiau ir tapo tokiais kokie dabar esame. O esame mes nepaprasti žinduoliai: mūsų kūnai, susijungę su žemės syvais ir augalų gentimi, yra apaugę samanomis ir joje kaupiasi daug įvairiausių mažų gyvių, kurie padeda mums atsilaikyti prieš karštį ir sausumą. Kaleidoskopijos planeta turi vieną žemyną, kuris užima pusę planetos, o aplink jį kadaise tyvuliavo vandenynas. Artėjant ir didėjant saulėms karštis išaugo ir vanduo išgaravo. Tada genų inžinerijos pagalba mes sukūrėme būdą kaip išgyventi be vandens.

Ir taip pasaulis man sunyko berašant paskutinį sakinį.

***

Nereikia leisti pasiduoti mintims,
Kurios skrodžią žemę ir dangų.
Būti savo paties skrodimo įrankiu
Ir perpjauti širdį vienu lygiu pjūviu –
Štai kur tikras būvimas ir tikras snaudulys,
Štai kur jų jungtuvės ir minties mirtis.

***

Nenorėjau užgriozdinti skaitytojo panašaus pobūdžio tekstų gausa, nors jų Liutauro dienoraštyje daug. Tiesiog dėl šventos ramybės ir mano brolio atminimo keletą iš jų paskelbiau. Nenoriu nieko kito, tik, kad dangus jo sielai būtų maloningas. Amen.
2013-07-22 14:57
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-07-28 00:39
Marquise
Na, jei tai tekstas atminimui, tuomet gal ir neverta daugiau nieko sakyti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-07-25 13:36
TomKomPotas
Na, perskaičiau šiaip taip (: Vertėjo. Ir egzistenciškai giliau grybštelėti pabandyta, ir formų įdomesnių idėjai išreikšti paieškota (kad ir žvaigždžių karai ar kolorito perteikimas antroje ištraukoje). Nors išdėliojimas ir apimtis gąsdinanti (: Ko pasigedau? Tekstai gilūs, bet juose daugiau filosofija. Pasigedau jausmo, asmenybės dramos, labiau išryškinto vidinio konflikto, Liutauro tragiško likimo priežasčių. Žodžiu, išreikšto emocinio krūvio, įtampos. Na, bet kažką prasmingiau gal prozininkai pasakys. Šiaip, įdomu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2013-07-24 23:25
Svoloč
Tai, bl.. ar galit kas perskaityt? Ar manot aš čia šiaip rekomendavau?
Šūdų nerekomenduoju. Jei rekomendavau, vadinasi geras tekstas. Užsidėkit akinius ir pirmyn.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-07-22 19:59
Svoloč
Žiauriai protingas tas Liutauras, toli man iki jo.
Ačiū autoriui, kad parodei šiuos tekstus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą