1711-a diena

.
    ištrauka iš to paties - 1626-a diena

    „Apačioje savo sunkiom plieninėm akim švytėjo ežerai, medžių guotai glaudėsi į tamsius kilimus, plonytės upių gijos raitėsi palei nugeltusius laukus, kuriuose ganėsi pilki pavienų debesaičių šešėliai. Kaitri saulė skrudino plieninį lėktuvo sparną, liuko rėmą, kėdės atlošą, mano rankovę. Pasaulis aplinkui ėmė degti, rodėsi, tuoj pat suliepsnosiu ir susilydysiu su savo minčių svoriu. Buvau pasiilgusi lietaus. Norėjosi pačiai išsilyti, palengvinti savo pritvinkusį liūdesio nešulį.
    Vėl buvo apėmusi ta ypatinga nuotaika. Skaudu, kai gauti negali, graudu, kai prarandi ką turėjęs, o dabar gedėjau, nes neįskaičiau, kur manoji svajonė, lyg ašara, kurios išspausti nepavyksta. Tokią akimirką pajunti, kad net pats buvimas yra stebuklas, o to buvimo nenorėjimas – pati giliausia kančia. Lyg bedugnis ežeras, ežerų jūra, jūrų vandenynas, vandenyno planeta, galaktika, visas pasaulis – kulminacija. Sprogimas...
    Tada prabundi ir matai: niekas nepakitę, turbūt prasidėjo iš naujo, kol miegojai, ir vėl įsibėgėja senomis pėdomis, tais pačiais, neišbraukiamais vingiais. Tik kryžkelėse lengviau nustatai kryptį, neįsuki į akligatvį, apeini prarajas, vis dažniau išvengi nuslysti skardžio kraštu. Tačiau kelias išlieka tas pats. Gali būti aklas ir vis tiek jį praeisi, jei tikslas – tik įveikti.
    Koks buvo mano tikslas? Atsiplėšimas nuo bevaisio dirvožemio, balomis išminto vieškelio, lūšnomis apramstyto kiemo prisiuvo sparnus. Tuščius sparnus. Jie skraidino. Neilgai, bet svaigiai. Ir skaudžiai.
    Ne, visgi jokio sprogimo nebuvo, viskas buvo ne taip, ne taip pasibaigė, ne taip prasidėjo. Nušvitimas neatėjo, nebuvo tokio. Tik staiga nupjaustė plunksnas, nukapojo sparnus. Pūkų skutai apgailėtinai išsidraikė po grindis. Kraujavo iš žaizdų. Sėmiau saujomis savo kraują ir tepiau mus abu, glamonėdama mūsų meilę, tikėdamasi, kad tai mudu sujungs amžinai.
    Tylėjai, nieko nepaaiškinai. Taip buvo geriausia – tai padėjo iškentėti. Puoselėdama meilę išvengiau pamišimo dėl to, ko neišsakei.
    Tik vėliau pamažu atėjo suvokimas... “
    Perbraukiau paskutinį sakinį ir užrašiau iš naujo:
    „Staiga atėjo suvokimas. Kai ji ištarė, kad tu niekšas... “
    Dar kartą perbraukiau parašytus žodžius, prunkštelėjau ir suglamžiusi nusviedžiau lapą į kampą. Pamaniau, kad baigiu visiškai nusipezėti, net nebesuvokiu, kas man darosi: pasakoju apie pusprotę kaimo mergą taip, tarytum ji būtų intelektuali poetė. Imu verstis per savo kraštus lyg išakijęs duonos raugas, nebežinau, kur save padėti, kur savo grožybes surašyti. Metai kalėjime turbūt daro savo, o gal pašnekesiai su ta višta išvedė iš proto?
    Susisukau naują cigaretę ir užsirūkiau. Patraukusi porą dūmų patryniau smilkstantį galiuką į stalo paviršių ir palikau gulėti. Net tabako nebetaupau, jo man per akis – kurgi ne. Laikas nejuda, nebeskaičiuoju metų, tik dienas. Metai mano, o dienos – jos. Laukiu. Šiandien juk penktadienis, o jos vis dar nėra. Kuo gi viskas pasibaigė, ar ją nuteisė?
    Klausiu ir suprantu, kad visai nenoriu sužinoti. Tik klausiu ir klausiu. Tai ima erzinti, tai seniai erzino, tai varo iš proto! Nubausk mane, Dieve! Nebestatyk tų betikslių kalėjimų – jie nieko gero neduoda, mūsų dienos, mėnesiai, metai čia nieko gero neduota. Tai neturi visai jokio tikslo. Nesvarbu, ar išeisim iš čia, ar nebeišeisim. Dieve, ta višta juk neverta net trumpiausios bausmės, ta višta nesupranta, už ką ją baudžia, ir bausti net nėra už ką. Tokių vištų pilni vieškeliai ir laukai – ganosi lyg avys tuščiom akim, savo durnom lūpom skabo stagarus bandydamos pasisotinti, o jei netoliese sutilindžiuoja varpelis, nešasi bandom lyg prie grobio; taip, kas joms belieka, kurgi joms pasidėti, kai tokie laikai?
    Pakėlusi popierių dar kartą peržvelgiau savo juokingą rašliavą ir paguldžiau prie kitų lentynoje. Vis kaupiu ir kaupiu lapus į krūvą – jos pasakojimai manais žodžiais. Parašysiu aš tą jos istoriją, parašysiu. Gal kada pasikeis laikai. Išmoks tos avys skaityti, galvoti. Tikiu, viskas pasikeis, mūsų šalis pasikeis.