3.
Vanduo
vaivorykštes
iš ašarų išaudė
ir griaustiniai
su žaibais
vidun įgriuvo -
pirštai lanksto
šviežią spaudą
o dviratis,
su laikraščiais,
laiškais
ir su trenksmu
į griovį.
Bėgi su vaikais
kurie ir saules,
lėktuvus
išlankstė,
kurie džiaugsmu
suvilgė
ir tavo lūpas,
kaip gydytoja stovi
dukra žaidžia
ant slenksčio -
graži lyg pagirių
pilkutė vilkė...
O griaustinių,
žaibų laisvė, laisvė
ir užminga vaikai
kažkaip nedrąsiai
po sunkiais
lašų karoliais,
o mėnulis
lyg puriu
sniegu nutolęs,
o viltis į veidus
tarytumei
kartus medus
ir tokia naktis
kai svaigsti
nuo laimės.
- Ir už ką gi tau
atleisti,
kai rankos
naujus amžius laimina.