Abejojantieji

Aš esu tvirtas savo abejone. Mano abejonė – mano uola, ant kurios tvirtai stoviu. Ir niekas nesugriaus šios mano uolos. Aš amžinai abejosiu, amžinai nieko nežinosiu, ir amžinai kankinsiuos. Nes abejonė – tai kančia. Kaip sakė Sokratas – žinau, kad nieko nežinau. Ir aš šiandien žinau tą patį, ir džiaugiuos, galėdamas nors iš tolo prilygti šiam didžiam mąstytojui. Džiaugiuos, galėdamas sąmoningai kankintis savo abejone.

Tu, tikintysis, esi tvirtas savo tikėjimu. Nes Tu žinai, kad tiki, ir žinai, kad esi nemirtingas. Ir kad yra Dievas, ir Jis tave myli, ir Tu myli Jį. Pavydžiu Tau tavo tikėjimo ir tavo nemirtingumo. Bet. Kad ir kaip norėčiau, negaliu būti toks kaip Tu. Nes – noriu likti sąžiningas. Kad ir kaip pasipūtėliškai tai skambėtų. Betgi – tai yra tikra ir nuoširdu. Na negaliu tikėti nei savo nemirtingumu, nei Dievu. Nes – ABEJOJU. Ir kitaip nebus.

Pagrindinė priežastis, pagimdžiusi tikėjimą – baimė. Baimė išnykti. Todėl žmonės ir sugalvojo nemirtingumą ir jo pagrindimą – Dievą. Na, gal čia ne vienintelė priežastis, bet, ko gero, pagrindinė. O šios baimės priežastis – egoizmas, arba tuštybė. T. y. žmogus pasijautė toks svarbus ir reikšmingas, kad išnykimo neišvengiamybė jam tapo skausminga ir baugi. Štai iš kur tikėjimas savo nemirtingumu ir šio nemirtingumo pagrindimu – Dievu. Man gali paprieštarauti, kad pati pagrindinė tikėjimo priežastis – meilė. O aš savo ruožtu taip pat paprieštarausiu. Meilė – tai ne tikėjimo priežastis, o – pasekmė (ir tai ne visiems, savaime suprantama).

O Tu – ateiste, tu esi tvirtas savo netikėjimu. Tu tiki tik žmogumi ir jo pažanga. Tau, aišku, sunkiau, nei tikinčiajam, nes žmogaus pažanga tikrai ne taip viliojančiai atrodo, kaip Dievas ir žmogaus nemirtingumas. Betgi negaliu būti ir toks, kaip Tu. Nes – noriu likti sąžiningas. Kad ir kaip pasipūtėliškai tai skambėtų. Betgi – tai yra tikra ir nuoširdu. Na negaliu tikėti, kad nėra Dievo, ir kad nesu nemirtingas. Nes – niekas to neįrodė. Lygiai kaip neįrodė ir priešingai.

Pagrindinė priežastis, pagimdžiusi netikėjimą – sąžiningumas. Būdamas sąžiningu žmogus niekaip negalėjo patikėti savo nemirtingumu, nei tuo labiau antriniu jo reiškiniu – Dievu. Bet – ne vien sąžiningumas tapo netikėjimo pagrindu. Pasipūtimas ir išdidumas – šios žmogiškos silpnybės – ne ką menkesnė priežastis. Kodėl? Ogi todėl, kad panaikinęs Dievą, ateistas pasijuto lygus jam, nes kažkas juk turėjo to Dievo vietą užimti. Kita vertus – ir tas pats sąžiningumas tapo išduotas, nes – o kas gi sugebėjo įrodyti, kad Dievo nėra? Lygiai kaip ir niekas dar neįrodė, kad jis yra. Taigi, galų gale paaiškėja, kad netikėjimo priežastys menkesnės, nei tikėjimo.

O man belieka tik viena – amžinai abejoti. Ir aš tuo džiaugiuosi (nes kas gi kita man lieka?). Džiaugiuosi, kad nesu abejingas. Nes sunku rasti ką nors prieštaringiau, kaip abejonė ir abejingumas.

Pagrindinė ir vienintelė priežastis, pagimdžiusi abejonę – noras būti sąžiningu. Nežinau, ar pavyks man likti sąžiningu. Na, bent jau stengsiuosi.

Kita vertus – o kodėl turėtų būti man taip svarbu mano nemirtingumas? Argi aš toks jau svarbus, kad turiu likti amžinas? Ir dar – jei ir gyvenčiau amžinai, ar tai neatsibostų kada nors (po milijono, ar milijardo, ar šimto sekstilijonų metų?), ar neįkyrėtų iki begalinio koktumo? Ir ar nesiilgėčiau tada visiško išnykimo kaip aukščiausios palaimos?

Daug kad teigia, kad ne fizinė amžinybė, o išlikę darbai – tikrasis nemirtingumas. Na, gal tie darbai ir nebus amžini. To sunku tikėti daugumai mūsų, žmonių. Betgi – KAŽKAS vis tiek išliks? Gal ir netiesiogiai, gal visiškai kitokiu pavidalu, bet tas kažkas GAL įprasmins mus amžinybėje? Ir vėl – abejonė...

O jei ir NIEKO neliks po mūsų (kas, deja, yra labai tikėtina), tai kas iš to. Mums tai jau bus vis viena, ar ne? Tuomet – tikrai – kas iš to? Tikintieji tiki savo sielos nemirtingumu, bet ką toji nemirtinga siela veiks visą tą amžinybę, ar jie tai žino? Kas iš to, kad Tu (tavo siela) kažkur rojaus (pragaro, skaistyklos) begalinėse erdvėse šlovins Viešpatį (virs smalos katiluose)? Kas kam iš to? Va, jei ten Rojuje (pragare tai vargiai) kažką konkretaus nuveiktum, kaip kokia dvasia-globėja saugotum savo tautą (gentį), tuomet tikrai toji amžinybė būtų kažko verta. O gal taip ir būna? Gal kai kas po mirties iš tikro tampa kieno nors globėjais? Graži mintis, tik ir vėl – neįrodoma. Pagal krikščionišką mokymą taip pasiseka tik šventiesiems. O visiems kitiems doriems krikščionims, patekusiems į rojų? Ką jiems ten veikti? Tik giesmeles giedoti? Tai juk baisiausias košmaras – AMŽINAI giesmes giedoti. Tuomet jau verčiau – išnykti. Na, gal aš nesu tinkamai informuotas apie tikrąjį pomirtinį dorojo krikščionio veiklą rojuje. Tuomet – atsiprašau.

Kodėl atsirado Žmogus ir koks jo egzistavimo tikslas – daug kas bandė atsakyti į šį klausimą, tik niekam dar nepavyko visiškai įtikinamai to padaryti. Versijų yra visokių. Dievas sukūrė Žmogų, vadinasi, yra kažkoks dieviškasis sumanymas, kurio mes, mirtingieji (nemirtingieji?), negalime suvokti. Arba tiesiog šiaip – jei jau KAŽKAS sutvėrė Žmogų, tai juk ne šiaip sau. Arba – dar kvailesnė versija – Žmogus sukurtas Gamtos tam, kad jis sukurtų komunizmą. Arba hedonistinė versija – gyvename tik vieną kartą, tad didžiausia gyvenimo prasmė – patirti kuo daugiau malonumų. Ir t. t. ir t. t. Iš tikro neįmanoma tiksliai atsakyti į šį klausimą, tad pateiksiu savo, ABEJOJANČIOJO, versiją.

Jei jau abejoti, tai iki galo. Ar galiu būti tikras, kad mes IŠ VISO egzistuojame? Kad iš viso KAS NORS egzistuoja? Kur įrodymai? Juk pasikliauti galime tik savo netobulais pojūčiais, o ar jie – tikri? Bet – tiek to. Jei Dekartas sakė – „mąstau, vadinasi, egzistuoju“, tai galiu jį papildyti – „gali būti, kad mąstau, vadinasi, gali būti, kad egzistuoju“. O ko daugiau abejojančiam ir bereikia?

Nežinau, kodėl atsirado žmogus, bet jei jau taip įvyko, tai tiesiog turime tuo džiaugtis. Gal Žmogaus (Žmonijos) egzistavimas viso Pasaulio istorijoje bus lyg laužo kibirkšties trumpas blykstelėjimas, bet – kokia ryški ir graži toji kibirkštis. Ir kas gali pasakyti, kad veltui švystelėjo (švystelės) ji?

Todėl didžiausias džiaugsmas abejojančiajam – pats džiaugsmo jausmas, pojūtis. Džiaugsmas, kad esame. Nežinau, kodėl mes esame, kur nueisime, kuo tapsime, bet vis tiek – smagu. Tokia graži ta kibirkštis ir jos blykstelėjimas tamsioje Pasaulio amžinybėje...