Lietuvukė neprapuls – VII

Mūs rajonas gražus tapo,
Kai pristatė šūkių kapą.
Ne, ne vieną, kapų - dešimt.
Kur dabar mes jas išvešim?
Išpaišyta labai sklandžiai,
iš betono ir iš vamzdžių;
Kad mums ateitį jie kuria.
Publika nustebus žiūri?..
Apskritai, jis nieko vertas -
Privatbiznio susitvertas.

Tad paklauskim poną Neštą
Kas į žemę ten įbesta?
Kas rajono karalijoj
Niekams žemę vis dalija?
Kieno darbas, pinigėliai,
Po paraliais, eina vėjais?
Tai jau ne kapitalizmas,
Tai jau analfabetizmas...

Kai reik žemę pripažinti,
Kad ji turi šeimininką,
Tai vadukai piestu stoja:
Trypia kojom, rankom moja...
Ponai Ygrekas, Iksienė
Tvirtai spaudžia savo ienas,
Ir ne kiekvienam čia leista
Interesą savo reikšti.

Kai tik reikalas pribręsta
Taikiai su teismu išspręsti,
Netikėk žmogau-pilieti,
Kad tau leis įrodinėti...
Ir teisėjas, advokatas,
Ir valstybė  vienas ratas.
Žmogaus faktų nebeklauso,
Nors garsiausiai rėk į ausį.
Jie į Kodeksą pažiūri −
Kooperaciją sukūrę,

O pilietis vienas likęs,
Tad ir  nukenčia jo plikė.
Bet krapštyk ir piniginę,
Jeigu čia esi užgimęs.
Nesvarbu, kad tau valstybė
Advokatą gint paskyrė –
Kuris niekaip nesumoja,
Kad tave terorizuoja!

Kooperaciją, tą seną,
Jie pritaikė, ir gyvena...
Ir tų sąžinės dalykų
Neprimink jiems – greit supyksta.
Tuojau gausi nutarimą,
Bet tavęs tai neramina.
Nepriklausoma ta laisvė
Jau teismuose šitaip vaikštto.
Gaila, kad jinai ne mūsų –
Gal būt vokiečių, gal rusų?..