Mergaitė ir stalas

Laukti atsibosta
ir stalams įgrysta.
Aplink namą –
tetos, mamos,
telegramos tarsi 
ore bučiniai, o laiškas,
nors atstumų
jis nepripažįsta –
nepakeičia mylimos
ir mano stalui aišku.

Laukė, laukė
ir atskrist panoro –
atsibodo dienos
komunaliniam bute.
Atsibodo vaikščiot
aplink namą -
nusivylęs stalas
sunkiai gaudo orą,
jei galėtų
keturkojis –
vaikščiotu žeme.

Geologai, palapinės
ir erdvė - be galo,
nors metų, mėnesių,
peizažai
keičiasi kasdien -
žmonės
su lėktuvais
nuskrenda nuo stalo
ir jokių kalbų
negali būt -
norisi kad liktų lako
parimoti prie romano
ir šventes prasimanyt
savaitės vidury.
ne prieš mylimus
tos mintys mano,
o ir mes, kaip veidrodžiai
nuo stalų,
nuo knygų
turim atsiplėšt...

Ant stalų suras
romanai pradžią
už stalų
palinks pirmokai
kol neatsibos,
o stalais pavirtę medžiai,
savo lapais
knygų lapais
oš be atvangos.

Pavilios
atstumai neregėti
traukiniai, lėktuvai
neš be atvangos,
o mergaitė
parašiuto melsvą skėtį
išskleidė netilpus
traukinio languos.