Stipri aš moteris

Kaip skauda sielą man, kaip skauda
Lyg medžio šaknys būtų  į mane įaugę
Drąskytų, plėšytų  jos mano vidų.

Išraukit aš šaukiu išraukit  jas ... noriu pajust palaimą...
Bet jos įsišakniję taip giliai, įaugę, įsipynę man į gyslas

Drąskausi, plėšausi aš viduje ..... tyloj, ramioj tyloj
Sukandus aš dantis kenčiu, kenčiu vienatvėj purvinoj

Gal pamatys, gal kas supras
Padės man išsilaisvint iš šitos kankynės
Užmerkiu aš akis baltas, pabalusias mėlynes.

Vienui viena, vienutė vieniša, tu siela nemirtinga
Kraujuoji iš vidaus lėtai po lašą gaivalingą

Ša, tyliai, tyliai tu raudok, rėk, klyk,  kankinkis tyliai
Sukąsk dantis stipriau, kad garsas neišskystų

Vienui viena vienutė vieniša, šitam chaotiškam pasauly
Tu siela velnio apsėsta, o gal šventasis sergi?

Štai, vėl ateina tuštuma... taip šalta, tuščia sieloj
Jaučiu kaip akmenėja man širdis... prisimenu,  „stipri“  aš moteris.