Žmuogaus ėšsėgelbiejėms

Šalėp luovas, dounas ė žaidėmu
Kužnos ėiška – kam ons īr ožgėmės.

Nenostatės pruoto sava vėitas,
Žmuogos – tarsi avėlīs ėšspėitės –

Īr ė akis īr ė nuosės veidė,
Vo žmuogos kāp žvierės sosėžeidės.

Žėnuomās, nebieg nē kraus ne niekā,
Tik nemata nē švėisuos, nē grieka.

Būn ons tēp sau, kāp akmou a medis –
Tarsi būto mienesēs nejiedės.

Ė tas alkis tarpās tēp sosiautie,
Ka žmuogos kāp karvė šielst be jautė.

Ė nebveiz nē tvarkuos, nē pavuoju
Draskuos, pliešuos, pėktā skerīčiuojės.

Ė reikiejė žemie Kristou gimtė,
Ka žmuonėjė vėsa nuraminto,

Ka kuožnam soteikto prasmė gėlė,
Pri gīvībės dar pridieto vielė,

Kori mėros žmuogou ēt i dongo,
Arba kukio gīvio žemie ronguos.

Ė žmuogos aprėmės meldas Dievou,
Kors anou pagimdė ė pradiejė.

Ė žmuogos pri gierė prisėšlėijės
Sožibiejė kāp žvaigždie Betliejaus.

Žėnuomās ons nuodiemiū vežėma
Trauk novargės, daug kuo nepažėnės,

Bet stuotelies puoėlsiou sostuojės
Daug kou ėšmet atsėmėnės ruojo,

Atsėmėnės Dieva mėrtėis krīžio,
Vėn geresnio būtė pasėrīžės,

Eit ramiesnis, žėna kelė gala,
Kuo solauks nomėrės ė atšalės.