Skausmas

Norėtum išplėšti nagais iš krūtinės
Ir nešti į gatvę,
Minioj pradanginti,
Pamesti, sutrypti, palaidoti,
Įdėti į delną kaip išmaldą,
Paberti balandžiams it lesalą,
Nutėkšti kaip ėdalą katinui.

Šlaistaisi lyg valkata –
Tik ne prašai, o duodi,
Aukoji be gailesčio nešulį,
Nors niekas neprašo ir neima –
Nei artimas, savas, nei svetimas,
Net grašio maldaujanti elgeta,
Nei gyvulys išbadėjęs, nei paukštis alkanas.

Siurbi savo skausmą iš katilo
It pačią šlykščiausią pamazgą,
It neišsenkantį viralą,
Sau pačiam numarint suraugintą gėralą.

Ir vis dėlto lieki gyvas.
Tai užkrauta tau
Lyg žiaurus prakeikimas.