Gelmė ir Kelmė

Leidžiasi saulė.
Laužas smilksta
ir dingsta iš akių -
vilkų vilkstinės,
o stirnos
papuolę
į vilkų rują -
nuskriaustomis
akimis žiūri.

Stirnos,
žmonių nesisaugo -
skabo žydinčias
dobilų,
paparčių puokštes
ir po brūzgynus,
karklynus
jų šnervės plačios,
o ugnis 
sulig medžiais,
namais išaugo.

Vilkai,
išdavikai, vagys
su manimi skaitosi -
eiguliu vadina -
miškų, laukų žentu,
vadina, o aš,
pinigus dalinu 
ir sušlapęs,
prasilošęs 
iš plėšikų nagų -
ištrūkti noriu.

Noriu būti
gražus, jaunas
niekada nesenti.
Noriu, sapnuose regėt
ir tave -
gražią, jauną.
Noriu išbučiuot -
brolius, seseris.
Noriu ir tave pasigaut
kaip sulytą žąsį
po virpančiais
klevų, beržų lapais.
Noriu pasinert
į prisiminimų gelmę
ir susapnuot Kelmę.