„Marso kronikos“ kol kas nekeičiamos į kitą pavadinimą

Kitą dieną netoli Mažojo princo, bet atokiau pritūpė katė. Paprasčiausia raina katytė. Pritūpė ir net nesiteikė pažvelgti į berniuką, tartum jo čia nebūtų arba ji jo nepamatė. Tartum ji kasdien ateina čia šiaip sau patūpėti.
- Kodėl tu ne lapė? – neiškentė Princas.
- Nes aš esu iš kačių šeimos. Mūsų šeimoje yra liūtai ir tigrai, bet aš tik katė, - lėtai dėstė atvykėlė. - Lapės yra iš šuninių šeimos. Šunys labai kvaili ir jie man nepatinka. Juos gali bet kas prisijaukinti. Kačių ne.
- O kodėl?
- Todėl kad mes labiau už viską mylime laisvę.
- Tai kam tada tu man reikalinga? – paklause Mažasis Princas.
- Kad visada trokštum to, ko negali turėti, - ir prigulė. Iš pasitenkinimo užmerkė akis.
Gulėjo toliau nekreipdama dėmesio į berniuką, kol galų gale ir jis atsisėdo ant grunto, atsukęs katei nugarą. Taip jie prabuvo tylomis visą dieną.
Vakarop katė išrietė savo žavingą siluetą ir prieš nueidama paklausė:
- O ką tu myli už viską labiausiai?
- Draugystę, - negalvojęs atsakė Princas.
- Kaip kvaila, - sumurkė rainoji ir koja už kojos nutipeno į kitą planetos pusę.

šiandien kažkur Norvegijoj