klaida

tu neapavejii aido, kartojančio tai, kas negalima –
ką sudegino rytas, pakuręs pavydo žodžius
ir eini toks ramus,  lyg nejaustum šokdinančio nerimo
ar lėkštokos  istorijos, apgailėtinai siejančios  mus.
net tos  gėlės tarytum nebūtų iš pasakų sodo,
o apakęs keleivis negrotų rausva dūdele
ir atrodytų dainos  tik kvailos nemeilės parodijos
ypač tos, kurios liečia -  laimingus tave ir mane..
aš seniai sugavau ir laikau besiblaškantį aidą,
kad jisai pakartotų melodijas mūsų sapnų –
tegu šneka banalūs - kad mes susitikom per klaidą –
aš  vis ieškau dabar pakeliuos apgaulingų klaidų.