Krinta gilės
kaip gilzės -
šernai, briedžiai
renka giles nakčia
paslapčia, o mane
svaigina sodžiaus dūmai -
apsilaižau
ir aukštyn galva kilsteliu.
Ir pasvyra
balta naktis,
kaip nuotaka –
man ant pečių,
o mėnesiena
kaip pumpurai, žiedai -
kvapnūs ir purūs.
- Iš sodžiaus dingai
išlėkus
kaip raketa -
visus mūsų sodus
išpurčius.
Būdavo
volungės gieda
ir vanduo
virsta vynu,
būdavo
griaustiniai, žaibai
susišaukia,
su miškų, šilų aidais,
ir šviečia iš tolo -
tavo rankos
ir kojos begėdiškos.
O ant sienų, tvorų
ir stulpų
sukabinėtos
visos mūsų programos
ir zyzia bitės
viršum korių
ir atrajoja žolę
gyvuliai ramūs,
o žmonės, būdavo grožisi
saulėlydžių variu.
Klykia vanagas,
netikėtai užklydęs
ir dingsta
gražiausias žąsiukas -
taip nelauktai.
Rimsta, užminga
paukščių balsai
ir būdavo svaigu,
nuo grindų
girgždančių pratisai.
ir graudu,
nuo tėvų litų.
Norisi gyventi
nesenti.
Norisi aplankyti
tėvų senus namus.
Lapų auksas
liepsnoja, mirga, krinta
ir Laikas skalauja
rūpesčius,
skausmus...
O liepos
sulig tavimi išaugo -
ir pravirkdė,
taip nelauktai,
o senos obelys,
obuoliais apmėtė
kaip apsišaukėlį,
o moterys
iš prisiminimų prižadinę,
pasakė labas - tiktai...
- Be užuominų,
poteksčių -
įsileiskit gerieji žmonės
ir mane
ir būkit geri -
po kryžiais suklupę.
Murmu eilėraščius
ir staiga,
išvystu -
tarpdury tave -
tarsi dar
neregėtą paveikslą.