Šviečiant mėnuliui

- Ar prisimeni,
ar atmeni
kad neskaityti laiškai,
romanai
ir kad žiūri
liūdnos šunelio akys
ir krinta -
nuo karnizų -
lietaus lašai skanūs
Ir gurgžda
suknių, sijonų šilkas
ir pinigai
šlama.

Ir spardosi pievose 
rausvi kumeliukai,
ir trupinius paukščiai
ant balto kiemo renka.
Šį ryt - briedis žuvo,
ir kruvini lapai
ir proskynoj pamestas
vestuvinis žiedas
ir troboj kaip briedžio
mėnulio ragas.

O namus
ir kapus
apžėlusios pienės
ir virš kaminų
raitos baltas dūmas
ir mūsų - darbo dienos 
lyg upokšnyje 
dingusios žuvys.

O šviečiant saulei,
mėnuliui tekant
taip ramiai, lėtai
plaukia debesys,
kaip į Gimtinę -
grįžtantys -
dukterys, sūnūs.

- Ar prisimeni,
ar atmeni,
koks buvo, mūsų namas,
koks buvo, mūsų kiemas
užėjus žiemai
ir mes ėjom
miestelio gatvėmis
ir nešėmės pilnus
puodelius pieno.