Iš serijos daug  "o" ir mano vėjui...

"geltonai.... "                                       

baltas šešėlis                         
be kraujo                             
dvasios
be širdies.
drąsa naktimi ėjo...

rankoje jis nešė gėlę
geltona rožė mirtimi kvepėjo...

tyla
karšta
byla
tarp meilės
vėjui

juodas varnas
tamsumoj tupėjo
daili giesmė visus
miške žavėjo...

o jis vis ėjo...
balta, trapia
naktimi...
bažnyčioj gaudė
varpas
9 valandą jis šaukė maldai...
aš ten nespėjau...
užmigau, o
rankose - geltona
gėlė...

"raudonai... "

tuštuma...
dykumoj aguona žydėjo
vieniša...
širdį vėjui pažadėjo
būdama jauna
ji karštai mylėjo

tamsuma...
dykumoj gedėjo
vienas varnas
po medžiu sėdėjo
gailią dainą
jo
visi girdėjo
mirė nasruose
vėjo...

sunerimęs uosto laivas
į bures žiūrėjo
horizontas jūros vaizdas
akimis lydėjo...

liūto širdis
krūtinėje spurdėjo
kaip žuvis -
sausumoj gulėjo
kas mano
širdis be vėjo?
kas mano giesmė
be dykumoj žydėjusios?

"juodai..."

baltas karstas
gudumoj skendėjo
juodom keistom gėlėm
jį kažkas apdėjo

vienišas apšviestas
saulėj...
iškaltos aukso raidės
ten spindėjo:
"... meilei, vėjui ir geltonai gėlei..."
angelai dangun
jį lydėjo...

pakrantėj aš nuoga
stovėjau...
į jį ir savo širdį
aš įdėjau...


... sugrįžk...