paprasta

Ničnieko neprašiau.
Nakties ramybėje nematomas
lankiau erdvių šventovę,
kur kuždesiai į aidą virto:
- O Dieve, kurs esi
kietasis bet sparnuotas AŠ,
tik tavo valioje
valia manoji miršta.
Savais troškimais skatini
kažko ilgėtis ir svajoti.
Paraginsi – ir naktys
virs dienom,
kurios ir vėl gi bus
tik Tavo žodyje.
Be prašymų graudžių,
nes poreikius visus, visus
Tu jau žinojai
prieš jiems many užgimstant.
Ir pats Tu- poreikis šviesos,
ir atiduodi iš savęs daugiau
negu kad viską, viską,
kas šitaip paprasta,
tereikia į paguodą
naktis savąsias išmainyti.