Voras

Besileidžiančios saulės nutvieksta, senutėlio tvarto kampe driekiasi akiai sunkiai įžvelgiama plono šilko karalystė. Čia vienatinis karalius yra nedidukas juodas voras. Savo karalystę jis valdo geležiniu kumščiu, ar greičiau geležine koja. Būsimi uzurpatoriai, rizikos mėgėjai ar šiaip žiopliai greitai įsipina plonytėse voratinklio gijose ir išsigandę spurda, nesuvokdami, jog jų gyvenimas slenka neišvengiamos pabaigos link. Tuomet pasirodo didingas šeimininkas – lėtai ropoja, tarytum mėgaudamasis savo aukos bejėgiškumu. Pasiekęs savo „svečią“, jis elgiasi globėjiškai, tarytum motina su vaiku. Apgobia švelniais šilko patalais, atsisveikindamas lengvu bučiniu palinki labos nakties... Tik voro bučinys pritvinkęs nuodų, o vargšui padarėliui, pakliuvusiam šio „globon“, artėjanti naktis užsitęs amžinybę. Štai ir dabar, tokį gražų vakarą, kuomet paskutiniai saulės spinduliai dar stabdo beatsėlinančią tamsą, o žvaigždės danguje neskubėdamos renkasi, kad pradėtų savo naktinį šokį po dangaus skliautą, voras ruošiasi vakarieniauti. Nusileidęs nuo stogo į savo viešpatiją, jis lėtai nuropoja link siūlų ritinėlio, kuris dar ne taip seniai zvimbė riebios, įkyrios musės pavidalu. Galima prisiekti, kad vorui draskant to ryšelio turinį, girdisi lūžtančio chitino traškesys ir šliurpsėjimas, kuomet voras godžiai geria skystą masę. Baigęs, juodasis karalius kilsteli savo keturias akis nuo savo puotos likučių ir mūsų žvilgsniai susitinka. Kurį laiką įdėmiai paspoksojęs, matyt, nusprendęs kad šis grobis po sočios puotos jos nedomina, jis kopia voratinkliu aukštyn ir, kaip tik prieš už horizonto beišnykstant saulei, pasislepia kažkur seno tvarto stogo kampe.