Gamyklos apsaugos sistema nebuvo itin paprasta, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Mažagabaritinių televizorių gamykla „ Komfortas“ – didžiulė, todėl saugomų pastatų buvo keletas. Juos sudarė korpusai, kuriuose buvo įsikūrę gamybiniai cechai, įvairiausi skyriai bei biurai. Pagrindiniame gamybiniame pastate žiojėjo du centriniai praėjimai. Jie – svarbiausi mūsų darbo objektai. Trečias – taip pat svarbus, o be to prestižinis – įsikūręs nemažo administracinio korpuso pirmame aukšte. Dar mums priklausė saugoti tris mašinų įvažiavimus. Taigi turėjome šešis apsaugos postus, darbas juose šiek tiek skyrėsi savo specifika. Daug druskos reikėjo suvalgyti, kad suvoktum – kas, kur, kaip.
Keista gamyklos apsaugos hierarchija atrodė taip: gamyklos apsaugos viršininkas Adomas Žirnelis, kuriam tiesiogiai pavaldus buvo gamyklos sargybos viršininkas Nikolajus Kačiurinas
(pavaldinių vadinamas Batia), o jam savo ruožtu pavaldūs keturių sargybos pamainų viršininkėliai – Leonas, Petras, Ruslanas ir tiesiog Rolis.
Dvi sąvokos – apsauga ir sargyba buvo atitinkamai vartojamos ir nemaišomos. Kiekvienoje pamainoje dirbo po tris moteris-kratėjas ir dvylika vyrų. Taigi po tris keturis žmones praėjimuose ir po vieną įvažiavimuose. Mūsų darbą ir sunkino, ir lengvino dar viena, papildoma apsaugos grandinė - koncerno SRS (Stipriųjų Rankų Sąjunga) vyrukai - koncerno apsauga. SRS buvo nusipirkęs didžiąją dalį gamyklos akcijų ir praktiškai valdė „ Komfortą“. Koncernas turėjo bent penkių didžiausių gamyklų svarų akcijų paketų skaičių ir šeimininkavo miesto ekonomikoje.
Mes velniškai pavydėjom koncerniečiams, kad jie mums vadovauja, kad uždirba (taip mes galvojom) už dar lengvesnį darbą dvigubai daugiau, be to atlygį gauna užsienio valiuta, jog nešioja vienodas gražias uniformas, o mūsų senos, susidėvėjusios. Taip. Koncerno apsaugai galima pavydėti ir dėl daugiau išorinių dalykų – kiekvienas nešiojosi ginklą, vyrai patrauklūs, parinkti pagal ūgį, kitus atitinkamus apsaugininkui fizinius duomenis, amžių.
Toks lakoniškas pasakojimas, aišku, neatspindi tikrų tokio darbo subtilybių, tačiau taip buvo sukonstruotas apsaugos sistemos karkasas.
Kai pirmąsyk mane nuvedė į kratėjų kambarį ir parodė spintelę, kurioje galėsiu laikyti savo daiktus, vos tramdžiau ašaras. Supratau, kiek reikės prakaituoti, kad ji atrodytų bent padoriai. Šveičiau ją pusę dienos, išmečiau du maišus sudžiūvusio maisto atliekų bei kitokio šlamšto, išdažiau iš namų pargabentais dažais, nešvarias kambariuko lango užuolaidas nukabinau, ant stalo pastačiau vazelę su lauko gėlėmis-pradžiai. Susilaukiau pašaipių žvilgsnių, kurie tarsi erzino „boba yra boba“. Net mano partnerė Kotryna susijuokė:
- Čia tau ne padorių panelių pensionas.
Bet aš buvau įsitikinus – Aurelija Palaipienė negali dirbti tokioje prišnerkštoje aplinkoje.
Tik mano pamainos viršininkas Petras nesišaipė:
- Už dažus negausi, - pasakė dalykiškai ir pridūrė, - o užuolaidas teks pakabinti - jos dar nenurašytos.
- O jei aš jas pakeisiu?
- Už savus - gali.
Žodžių „ dėkui“, „gražu“, „ šaunuolė“, prie kurių buvau pripratusi po tokio triūso, nesusilaukiau.
Netikėtai prie durų išaugo šešėlis, nužvelgė kambarį skubriom, rausvom akim:
-Sentimentai. Dėliosi vogtus daiktus ant staliuko su gėlių vazele? Hm... pažiūrėsim, kokia iš tavęs darbuotoja... - ir irzliai prašvokštė, - višta...
Pajutau, kaip nedidelis šiurpuliukas nubėgo kūnu žemyn.
Jau pirmąją parą buvau paskirta dirbti antrame praėjime, kuriame buvo kone didžiausias judėjimas. Žiūrėjau, kaip reikia tikrinti krepšius, rankines, įtartiną moterį ar vyrą nusivesti į kratėjų patalpą, patyriau, kaip įtartinai sargybos darbą stebi keli SRS apsaugininkai. Jų pareiga įmatyti, kad mes tyčia, susitarę, nepraleistumėme gamyklos produkciją nešančių darbuotojų bei padėti sugauti bėgantį nuo mūsų žmogų, o jei priešinsis, pagelbėti sulaikant.
Dvilypė padėtis – tu gaudai, tave gaudo.
Suvokiau, kad šis darbas neteiks man teigiamų emocijų, bet Silvestra turi turėti viską, ką aš galiu jai duoti, o jokio kito pasirinkimo neturėjau – darbo valandos mažylės auginimui palankios, todėl darysiu, kas priklauso, kad užsirekomenduočiau viršininkų akyse teigiamai ir likčiau šiame darbe. Tendencija keisti apsaugos darbuotojus vyravo.
Nepamirštama pirmoji naktis naujame darbe. Paskutinės pamainos darbininkai jau prieš dvi valandas išgūrėjo iš gamyklos. Laikrodis rodė pirmą valandą nakties. Tąsyk iš moterų budėjau viena, nes Kotryna susirgo, o kažkokia kita atostogavo.
- Papjaustyk, - numetė man po nosim dešros gabalą tos dienos mano partneris Sigitas ir išsitraukė sudedamąjį peiliuką. – Še.
- Dabar valgysim? - nustebau.
- Laistysim tavo prirašymą, - išsiviepė, traukdamas iš nedidelio krepšelio butelį
- O juk pagal taisykles mes turime duoti vienas kitam pailsėti, pamiegoti dvi valandas ir..
- Kud - kuda, kud - kuda, - pertraukė, nemaloniai primindamas, kaip Saulius Jonavičius mane šiandien pavadino, - va ir Auris su Katinu pasirodė, - mostelėjo koridoriaus link.
Prie praėjimo kabinos priartėjo du vyriški siluetai.
- O kur Rankų vyrukai? - sumikčiojau, ieškodama pagalbos.
Apsidairiau, bet šalia ir už kabinų nieko nebuvo.
Visų praėjimų šonuose stovėjo po apstiklintą, permatomą kabiną, kad viskas sargybos darbuotojui matytųsi. Jų stikluose išpjaustyti langeliai tam, kad galima būtų iškišti rankas stabdant geležinį sukiklį. Paprastai, kai eidavo pro praėjimą gamyklos dirbančiųjų pamaina, mes išlįsdavo iš kabinų, palikdamos vieną darbuotoją prie staliuko, ant kurio dabar stovėjo butelis ir užkanda. Kabinoje likti reikėdavo todėl, kad kartais produkciją rankiniu būdu tekdavo vežti į filialą ar kokią įmonę. Apsaugos viršininkas Žirnelis ar jo dešinė ranka Batia pasirašydavo žmogui ant leidimo, kuriame būdavo išvardinti produkcijos pavadinimai, nurodytas kiekis, uždėdavo gamyklos antspaudą. Visa tai ir turėdavo, prieš išleidžiant, patikrinti apsaugos darbininkas ir pats pasirašyti . Žioplių nepasigailėdavo ir šalindavo iš apsaugos.
Aurimas su Katinu (tikro vardo dar nežinojau) taip pat atsinešė gėrimo ir šiek tiek užkandos. Taupiai vyriškai – gabaliuką lašinių, svogūną, du obuolius. „ Ką daryti? O jei Petras ateis patikrinti, ar net tas šlykštus Jonevičius? Kaip man elgtis? “
- Gerk pirma, - kol mąsčiau, atkišo stiklinę Aurimas, - už tavo sėkmę darbe, - mirktelėjo įžūliai nužvelgdamas.
Tada pamačiau jo rankas - grubias, dideles, kiek plaukuotas. Visai kaip maniškio. Užplūdo šiluma.
- Aš tiek negaliu, - tesugebėjau ištarti.
- Kud - kuda, kud – kuda, - vėl sukudakavo Sigis.
- Nebūk chamas, - šįsyk užgynė mane Aurimas.
- Išgerk, išgerk, Aurelija, juk turime susipažinti, - įsisiurbė tikrai katiniškos Katino akys, - na sveikink į mane.
- Ne taip laikrodžio ratas sukasi, - užprotestavo Sigitas, - į Aurį sveikink.
- Būkit sveiki, - nurijau gurkšnį smirdančio gėrimo ir vos neužspringau, - kas čia?..
- Samanė, - sukrizeno Sigis, - miško pasaka, mano gamybos. Pirmą gėri iki dugno. Nebūk tokia fyfa.
Prie kabinos durų sumiauksėjo. Kai pasukau galvą, pamačiau pašiurpusią katę ir išgirdau tylų švokštimą, sumišusį su katinišku miauksėjimu:
- Viš –ta..
Netikėtai pajutau skausmą blauzdoje. Katė įsikibo man į koją.
Iškalbingas šūktelėjimas ir šuoliais tolstantis pašiurpęs katinas.
Aurimas nusivijo užpuoliką, prasilenkdamas su dviem SRS vyrukais:
- Kas nutiko? Pažeidėjas? Kas šaukė?
Sigitas mikliai paslėpė butelius. Trumpai paaiškinau, kodėl šūktelėjau. Vienas jų, Mikas, atkišo binto ritinėlį, kad apsiriščiau koją.
Žaizda atrodė tik paviršinė: keli kraujo lašeliai ir paraudusi dėmė. Sugrįžo nepavijęs gyvūno Aurimas ir iškart pasilenkė subintuoti nukentėjusią blauzdą.
- Eikit, vyrai, į savo postus, - neleido jam Mikas.
Pati susitvarkysiu, - pyktelėjau, kad Auris manęs net nepaklausė, ar galima, ir nušlubavau į savo kambariuką.
- Gali ilsėtis porą valandų, - atsivijo kažkieno balsas.
Nemiegojau. Pilna įspūdžių ir patyrimų diena išvargino taip, kad negalėjau nusiteikti miegui. Pusę keturių mane pasikvietė bambėdamas Sigis:
- Jau kelkis. Na ir naktelė. Gal du kartus buvo atbėgęs Saulius, perėjo per postus Petrelis, o ir eseresai užklydę buvo. Net patraukti miško pasakos neištaikiau. Et.
- Tu mane keiti? Ar man eit kabinan? - nustebau, kad Sigis taip gražiai pasakė – Petrelis. Pasirodo, visa mūsų pamaina savo gerąjį viršininką taip vadino.
- Na miegot nenoriu, bet iki pamainos kaitos dar tris valandos . Pakimarinti būtų ne pro šalį. O kačių viena nebijosi? Bent numeris – dar nemačiau, kad jos kam kąstų. Kažkur girdėjau, jei žmogus gyvo padaro nemyli, tai jis tokį puola ir sukramto negyvai.
- Kiaulė, - išsprūdo, nes pajutau jo balse negeras gaideles, - nesityčiok.
- Kud – kuda, kud – kuda....
Praėjime buvo šalta Užsimečiau sargybinį švarką ir užsikaičiau arbatos. Iki pusę šešių skaičiau spaudą, kartais krūpteldama nuo kačių miausėjimo ir nesuprantamos baimės pamatyti Jonavičių. Po to ėmė eiti žmonės į darbą – rytinė pamaina. Tikrinau leidimus, kol nepakeitė kita sargybos pamaina.
Gerai, kad vyro, kai grįžau, nebuvo. Išėjęs darban. Nenorėjau, kad pamatytų mano nepatenkintą veidą. Apie tokią, kaip aš, sakoma: „ Jos veide viskas parašyta“.
Silvestriukė ir anyta dar miegojo. Tyliai nusiprausiau, užsivilkau naktinius ir iškart atsijungiau.
-Aurelija, kelkis.
Anyta jau buvo susiruošusi namo. Prie durų nustebusi paklausė:
- Kas kojai?
Tik dabar pamačiau, kaip išplatėjo raudona dėmė aplink įkandimą.
- Katė įkando, - paaiškinau.
- Na čia dabar, - pasipiktino moteriškė, - ar gamykla negali sutvarkyti laukinių kačių?. . Netvarka... Ateisiu penktadienį iš ryto, o tu nueik pas gydytoją.
Nueik pas gydytoją! Kaip? Su Silvestra? Mergaitė buvo nerami. Gal dėl to, kad pirmąsyk taip ilgai nebuvo mamos, o gal dantukai lenda…
Kai išėjau į kiemą pavežioti dukrytę, pamačiau naująjį kaimyną ir prisiminiau, kad jis veterinorius. „ Tai turėtų nusimanyti apie įkandimus” – nusprendžiau ir išdrįsau paprašyti:
- Laba diena. Atleiskite, turiu prašymą...
Ponas Arnoldas Marcinkus, mano naujasis kaimynas, išties labai kruopščiai apžiūrėjo traumuotą blauzdą.
- Hm.. Vyras gal ir patikės, kad tai katės darbas, - numykė.
- Tai kad katės.
- Ponia, aš jau nebe pirmi metai dirbu su gyvūnais. Dantukai žmogaus.... arba panašios į žmogaus patiną būtybės, gal ją ir galima pavadinti katinuku, - nevyriškai koketiškai šypsojosi, - žaizdos negilios, bet tas paraudimas... Ar neskauda? Vis tik išgerkit antibiotikų, kad nebūtų infekcijos... Jeigu ryt raudonumas nesumažės, plėsis – pasirodykit chirurgui.
Ponas Arnoldas kalbėjo dar ilgai, o mano galvoje be paliovos ūžė- tai ne katės.
Viešpatie, aš kažką jaučiau, kažką žinojau, galų gale juk girdėjau išmiauksiant: „ Viš – ta“.
- Dėkui, - paėmiau snaudžiančią ant sofos Silvestrą, - Kiek skolinga?
-Aš iš aistringų moterų pinigų neimu. O iš kaimynių juolab.
- Aš atnešiu jums brendžio.
„ Dantukai žmogaus“-lipant laiptais skambėjo veterinoriaus žodžiai, o per kūną vėl nubėgo šiurpuliukai....
Kitą dieną raudonumas sumažėjo, o už trijų savaičių žymių ant blauzdos beveik nesimatė, kaip ir mano baimės, pamačius katino pavidalo padarą, nors ji tūnojo manyje. Kiekviena juoda katė kėlė man baimingą įtarimą.
Kai už trijų dienų nuėjau į darbą (dirbau kas ketvirtą parą), žinia, kad man įkando katė, buvo pasiekusi visų pamainos sargų ausis. Daugelis pabrėžiamai šaipėsi. Ir net ponas Saulius Jonavičius teikėsi pakomentuoti, skvarbiai žiūrėdamas į akis:
- Gal katinas buvo labai alkanas ir sumaišė su višta...
Jis staiga pravėrė burną ir liežuviu perbraukė per... kruvinus dantis. Apsidairiau, ar dar kas nors matė? Nešvarūs dantys, aptėkšti raudonai... Kruvini, ar tik pasirodė?
Vėl mane paskyrė į antrą praėjimą . Kotryna dirbo pirmame, o trečioji moteris dar atostogavo.
Šįsyk Aurimas ir dar vienas vyras dirbo su manim antrajame. Iš koncerniškių mus vėl globojo Mikas ir Drulia (tokios buvo vaikinų pravardės).
Tądien sugavau nešiką, įsikišusį blokus į kojines. Petras labai mane gyrė:
- Tik antrą dieną dirba, o toks laimikis ir dar tokioje vietoje radai. Šaunuolė .
O man nebuvo gera. Ir tas sulaikymas neteikė jokio džiaugsmo, io ir vėliau Jonavičius už parankės tempė į kratėjų kambarį seną moteriškę, o toji maldavo, kad paleistų. Paskui išsikvietė mane ir liepė apieškoti moterį. Kiek sutrikusi paprašiau, kad parodytų kišenes.
- Į krūtinę pažiūrėk, - vebleno ponas Saulius, - moterys mėgsta ten kištis.
Sugavau pilną nuoskaudos senutės žvilgsnį.
- Bet jus prašau išeit iš patalpos, -pasakiau gan piktai.
- Na na, - trenkė durimis.
- Vaikeli, paleisk mane, - paprašė darbininkė, - esi nauja, o aš jau trisdešimt metų gamykloje dirbu. Kokia gėda. O be to- jis manęs nekenčia. Dėl dukros.
- Tai ką nešatės? Ponas Saulius, girdėjau, gerą uoslę turi.
- Šnipus visuose cechuose turi tas vampyras. Visi jo bijo. Antžmogis kažkoks, net šunys kaukia jį pamatę. Ar žinote, kaip darbininkai jį vadina – Šiurpas. Esu valytoja. Na va ką turiu, - išsitraukė iš užanties keliolika gabaliukų ūkiško muilo bei maišelį su skalbimo pasta, - Neprotokoluok .
Akimirką dvejojau, ką daryti. Tos akimirkos užteko, kad vėl atsidarytų duris ir pasirodytų nekenčiama galva:
- O ką aš sakiau... Tai vagi? O dar pagyvenusi moteris... Rašom aktą.
- O gal aš nešuos tuos daiktus namo, - atkuto moteriškutė, - nes gamykloje vagiama iš spintelių, o paskui atsinešu, ką? O gal Jolita man taip patarė?
Tačiau Jonavičius buvo nesukalbamas, atrodė labai rimtas, reiklus ir piktas.
Kai drebančiomis rankomis valytoja pasirašė dokumentus ir pravirko, gamyklos siaubas staiga pralinksmėjo, sveikai nuraudo ir niūniuodamas pasuko viršininko kabineto link. Prie kampo atsisuko:
- Kad ne aš, ar tik nebūtum paleidus tos bobos, - ir apsilaižė, - skani višta...
Šlykštynė! Bjaurastis! Niekšas! Ir dar daug piktų žodžių sukosi galvoje. Bet kodėl, kodėl net baisu jam į akis pažiūrėti? Skani višta... O tie kruvini dantys ir žmogaus įkandimo žymė blauzdoje?
Jau žinojau, kad nuo šiol jį vadinsiu, kaip ir gamyklos darbininkai, Šiurpu.