Paskutinis pavasario skambutis

Leidi nusiraminti,
Susikaupti -
ant lentos 
užrašius
kelis žodžius,
vos įžiūrimus.
- O kur tie, medžiai,
kur tie didžiuliai skaičiai?

Įsileidai
saulutę skaisčią,
o stogai, žiedai raudonuoja.
Apželdinai daržus, lauką,
ir kapų kauburius.

Zyzia musės -
banalu, genialu,
o prieš akis - draugai,
kaip tolimas aidas
o už durų -
mirtini mūsų priešai.

- Tamsta mokytoja,
akyse, jau temsta
ir po kojomis –
vandenys plakasi.
Liūdnas tas,
paskutinis
pavasario skambutis
ir mūsų laukia,
atsivėrusios liūtys, būtys.
Balta, šalta šviesa liejasi
ir vėjai, lyg arkliai muistosi
ir suvelia ajerų, medžių
ir mūsų plaukus.

O po staigaus atšilimo,
po didžiulio sprogimo,
norisi nuryt -
duonos riekę.

Šalta šviesa liejasi
ir sapnuojasi,
žydinčios vyšnios, 
mokiniai, mokytojai,
saldumynai, gardumynai,
ir vyno, šampano taurės.

Šviesėja, rausvėja
skaidrus tavo veidas
ir plaikstosi kvapai,
prasiskleidusių jurginų,
ir man, norisi nuryti –
paskutinįjį
skausmo
kąsnį.