Po pavasario

Matau medžius -
žiedais, pumpurais
aplipusius
regiu
ir jurginai, pupos žydi
ir noriu 
visų atsiprašyti
ir išeit – po lietaus,
ten, kur ramunės žydi.

Noriu
į vasarą pasinerti -
ligi juosmens,
po visų šlapdribų, speigų,
po visų blėstančių
diskusijų -
po kankinančio,
svaiginančio,
raminančio
lietaus.

Noriu padovanoti -
džiaugsmą
ir neišsisukinėti,
nemeluoti.
Tas džiaugsmas,
ne už vieną centą,
ne už litą.

Noriu,
vasarą padovanoti -
toks metas -
obelų, kriaušių žiedai
ant šakų
ir jurginai, tulpės
ant liemens.
- Dovanosiu vasarą,
kol medžiai -
rudenį šlamens.

Beržų, paparčių,
kasos susipynė
ir aš einu
į vasarą -
tavęs ieškot.

Tuščios palapinės,
pavėsinės.
Lietaus lašai,
lyg briliantai
ant kaktos.

Regiu
medžius aplipusius –
žiedas, pumpurais
ir dovanoju vasarą,
kaip briliantų
pilną spintą -
norėdamas tave,
save patenkint,
kaip drumstą ugnį
kurstau Laiką tylų
ir štai, aukštai –
saulės spinduliai
pasišiaušia,
o namai,
kaip medaus –
pilni šaukštai
ir iš aukštai -
dovanų aitvarai.