Galvok apie savo mirtį valgančią
Pusryčiams liūtus
Po žydinčios akacijos medžiu
Plikomis rankomis trupinančią
Tiltus
Ji padėjo griauti miestus, bokštus
Daužyti į akmens miltus
O gal
Sėdinčią ir besiklausančią
Gitaros muzikos didmiesčio gatvėje
Galvok apie ją kaip apie žmogų
Kuris myli ir laukia kol jam
Pasakys kad ir jis reikalingas
Pavasariais žydint skint pienėm
Ir pint vainikus
Galvok jog jis –
Žmogus mirtis - išgeria vyno
Butelį antrą ir jam skamba naktys gegužės
Ir šypsosi mėnesienos
Jis pavargsta laukti kol jį pakvies
Apkabinimui švelniam
Ištikimosios nakties ir meilužės
Pagalvok ką jis mąsto žiūrėdamas veidrodžiui į
Akis
Koks jis doras ar blogas žmogus
Kaip jis valos dantis ar verkia per lietų
Pavėlavęs į paskutinį tamsos autobusą
Kaip jis trokšta išgert o paskui ir įkrist į šulinį
Bet nelaimėms nutolus ir vėl bus naktys gegužės
Ir vėl jis mylės
Nebetikėk, kad tavoji mirtis valgo liūtus
Ir mosuoja geležinėmis rankomis
Jai rūpi tik kūnas gyvybės-meilužės
Ir gal nustosi bijoti
Išnešiodamas ją savyje