Pasakėlė APie 12

Kuomet pernai vasarą keliavau dviračiu po Aukštaitiją, mane kone pribaigė (ypač- morališkai) begalė užrašų ties kiekvienu šunkeliu, sukančiu nuo plento:,, PRIVATI VALDA“. Ir tai nebūtinai buvo prie ežero, upės arba priešais prabangią vilą. Dažnai tai tebūdavo tiesiog apleisti šabakštynai, bet būtinai (kad ir šleivai- kreivai) - tos 12 raidžių. Nekilnojamas turtas, po perkūnais...
Kai paskutinę naktį aš radau tarpelį niūriame eglyne, atokiau nuo kelių, mano maskuojančių spalvų palapinę naktį atakavo šernas: stipriai tvojo į šlaunį šnipu ir iltimis perdrėskė laikinosios pastogės audinį. Tad paryčiu priskrido uodų. Aš pats kaltas- viduje bet kaip išmėčiau išpakuotus ir ilgai saulėkaitoje pavežiotus, sūrį, dešrą ir kitką. Kvapai bus žvėrį ir privilioję (berods, jie prastai mato). Bet, kai aš tik sukrutėjau, nėrė jis į krūmus (pagal garsą ir dydį, supratau kas tai buvo), dar priš man spėjant suriaumoti kažką nerišlaus Luji Armstrongo balsu. Aišku, labiau išsigando laukinė kiaulė, nes kiaulė, kuri palapinėje, prieš miegą ltai išgėrė 200 gr. degtinės...
  Uodai zyzia, o aš galvoju: mudu su juo čia- miške turime vienodai teisių ir laisvės daryti ką tinkami.,, LAISVĘ ŠERNUI! „- sumurmėjau- sukriuksėjau aš kitus 12 garsų, taikydamas juos ir sau. Bet tai tebuvo lyrinis nukrypimas...
Grįžęs į Kauną, vėl pasinėriau į darbus ir reikalus. Ir, savo nuostabai, pastebėjau, kad vis atsitrenkiu į 12 garsų:,, NETURIU LAIKO“. Žmogui perduoda telefono ragelį, o jis, vietoj,, labas“ man išpyškina TAI, net nepasidomėjęs dėl ko skambinu (gal tiesiog norėjau pasveikinti su tarptautine buhalterio diena)...
Ir tuomet susivoki, kad jis, ar ji neturi laiko būtent tau- dulkei, šapeliui, įsiterpusiam tarp svarbesnių,, žmogų“ ir reikalų (business). Aš tai manau, kad mes to laiko kiekvienas turime po lygiai, t. y. - 24 val. per parą. Klausimas tik toks: kam  daugiausia jo skiriame (šeimai, darbui, kūrybai, savišvietai, meditacijai, kokiai nors altruistinės veiklos rūšiai, ar serialams, buteliui, krepšinio varžyboms su bokalu rankoje, grybavimui, magnetukų kolekcijai, etc.) Bet tai irgi buvo lyrinis nukrypimas...
Dabar aš pasikliaunu tik tais 12 garsų- raidžių, kurie sudaro mano vardą ir pavardę. Be ypatingo reikalo niekam nelendu į akis, nei su prašymais, nei su draugystėmis (nebent matyčiau, kad kažkam to TIKRAI reikia).
  Kita vertus, - niekada neatsisakau padėti, jeigu tik tai mano galiose, nors įkyriai su pasiūlymais irgi nelendu. Galvoju: jei kada kam manęs JAU IŠ TIKRŲJŲ prireiks, tai gal jau išsikas ir iš po žemių...
Skelbimas: Aš, toks ir toks, - ųjų gimimo, visada visiems turiu laiko, išskyrus gal tiktai trumpas, retas, bet svarbias man akimirkas, kai dažau, klijuoju, lakuoju, ar kakoju). Na ir dar, jei pajuntu akivaizdžią,, energetinio vampyrizmo“ grėsmę.
P. S.; Nežiūrint į tai, kad už lango- pilnatis ir, kad jau aušta balandžio 1- oji, šis skelbimas- ne lyrinis nukrypimas ir ne pokštas. Aš su savo negalių komplektu dažnokai pamąstau: ar rytojaus saulėtekis galėtų būti paskutinis mano gyvenime? Ir kuris iš mūsų 100% garantuotas, kad- ne? Ir kas tada? Kam aš iš tiesų neturiu laiko? Verta pamąstyti, ką veiktumei, tiksliai žinodamas, kad tau liko gyventi para, savaitė, ar mėnuo.
  Ir dabar aš su užuojauta žvelgiu į tuos (keistai dažnėjančius, besidauginančius), kurie sako neturį laiko. Juk (tik neprikarksėti!) ką gali žinoti- galbūt žmogus turi tragišką nuojautą, ir po savaitės man teks dalyvauti jo laidotuvėse?
Amen.

2012 m. balandžio 1 d.