Kaimietiu vargā

Ne tik žousis muotrėškas kaimirtės
Gana, sauguo, rūpėnas ė gėrda,
Anū vīrā šalėp smailėn mėitus,
Dor senuoliems truopnē i pat šėrdi.

Rītmetie ėš luovas kelas onkstėi,
Vo po tuo jau kuožnos ēt savōjo –
Vīrā kuojės paslaptiuom nolonksta,
Pri mėškelie paslieptū pavuoju.

Trauk pėjuokā vėsus kaima vīrus,
Ne kažkėik jau anū ė belėka
Gierė ė dorniava ožsėspīrė –
Kol solinka kāp senė ablėkā.

Anėi vedas tou tako ne vėina,
Da muokīklas soula nepalėkos –
Tou kaimietės mata kuožna dėina
Bet a daug gali, ka ronkas plėka?

Trūkst stėproma ė valstībės spieku,
Baisē sunkē taka tou ožverstė.
Mėršt kāp mosis, niedkor nenoliekė,
Tik praplietė pėjuokīstiu versla.

Kaimė lėka tiktā vākū mamas
Tėi kou paugė – ėš truobuos i miesta,
Tonkē grįžt noskorosēs benomēs,
Vo mėrgātės noskriaustas ė piestės.

Gal veizietė i vėskou ė pīktė,
Gal ožjaustė žmuogo kāp bedali,
Bet ėšsprėistė tā lėkėma līktē
Kaima žmuonis jau nebteka galiu.

Tēp ė plauk tuos dėinas sava kelēs –
Kas augėn žousītius prīš pat mirti,
Kas ėšgierės pouda orielkelės,
Džiaugas, ka pastuov da nenovėrtės.