Pripratau džiaugtėis

Gal kuoki nežėnuoma lėgelė
Parvažiou dondiedama so ratās,
Ka ėš rīta laistau sava gielės,
Tarsi būtiuo vākštiuotė atpratus.

Rēk ėšlēstė žousiokus i kėima,
Rēk žuolies partėmptė prisėpjuovos
Neskobont ė be kuokiū liekėmu,
Be senatvie tīkontiu pavuoju.

Mīegsto sava paukštelius pašertė,
Muokau žuodius sakuomus pažintė –
Ka soprasto, kāp jodietė verta,
Ka senatvė sunkėn kuožna žingsni.

Rīta atsėkielus i kūtalė
Nokolnioujo doru atdarītė,
Ė iveikus tou neėlga kieli
Siedous paėlsietrė no pat rīta.

Vo paskou pasiemus ondėns švarė
Pripėlo torielka ė geldelė,
Vo žousītē snapus atsėdarė,
Diekavuo mon ė girksie be gala.

Praēt dėinas ė nedielės trumpas,
Tū rūpiesniu ožtenk mon lig valės.
Švėnta dėina, ka ė kėik pakumpus,
Ēto pasėmelstė pri Dėivalė.

Tēp jau ruoduos vasara prelēsio,
Nuorio ka nebūto paskotėnė.
Tėi žousītē mona laika lesė,
Anās džiaugtėis truopnē ipratėna.