Nemėga

Siedo ė galvuojo aple sava dėina,
Aple sava nakti luovuo kor praleidau
Maties, laukė klīkau švėisi mienesėina,
Ė gėrdiejau skombont tievū noma aidus.

Bet mintėis rimtesnės nikāp nepagausio,
Vėskas bieg ė maišuos kāp ištvėnus opė,
Ė ont atmėnėmu panuoramo gausē
Vėsuokiasusė niekā iškalbimgā sopas.

Praplaok mamas akis rūpesnio sospaustas,
Tieva gerās ronkas kel moni i vėršo,
Ont jaunystės mona švėisė laika plausto,
Šūkau pėktė žmuonis ont vėsų inėršė.

Trauk arklē vežėma žmuoniū ė rakondu,
Lig vėršaus prikrauta tarsi būtom medē.
Gėid karunka švėnta senē išsėgondė,
Vākā kriuok kāp paugė, tievėškės praradė.

Līd ginkluotė vīrā tou bedaliu būri,
Šūkau, ka iš šuona nieks nepriartieto.
Atiemė suodības – socelizma kūrė,
Nikam nematīta, nikam negėrdieta.

Laužė ė gadėna vėsa žmuogaus būvi –
No švėntuos bažnīčės lig kasdėinės darba
Ė keiksmā aidiejė, ė naktėnē šūvē –
Gīnė noskriaustėijē, sava nomū garbė.

A gali mėiguotė ė senatvės guolie –
Ka matā jaunīstės švėisė panuorama,
Kāp kėntiejė žmuonis sėbėrėniūs tuoliūs,
Kāp sošala, mėrė ėšvežtuosės mamas.