Gal kada...

Gal kada išprotėsiu.
Bet ne laikas dabar...
- - - - - - - - - - - -
Nes dabar juk- pavasaris:
metas gert akimis,
uosti lūpomis ir
- ausia regėti
tuos ne sykį girdėtus,
bet vis dar nepažintus
paukštelius, vabaliūkščius.

Ir šeštuoju jausmu
kažin kaip, bet sučiupti
patį medžių sprogimo,
jų žiedų, kaip ir sėklų visų,
epicentrą
(netgi tūnant kur nors
savo plytų dėžutėje,
užsimerkus, be muzikos-
vien tik laikrodžiui
tiksint).
- - - - - - - - - - - -
Trūksta laiko visiems išprotėjimams.
Baisiai gaila, kad taip...
- - - - - - - - - - - -
Jei pavyktų kada,
kad pats protas
pamatytų staiga
savo tikrąjį veidą (anfas),
o ne tik, ką
transliuoja per akinius,
ar ką siurbia ištroškus ausis,
iš ko lipdo taip noriai,
taip uoliai
pats Didysai, padykęs,
tas mielas skulptūrikes
ir vis žaidžia jomis.

Va tada... O! Tada?!
Jau save ir galėčiau laikyti
taip autentiškai,
nefragmentiškai,
bet giliai permanentiškai
išprotėjusiu tiksliai
(jeigu žvelgtum kitų akimis).
O iš tikro- sveiku tarp ligotų,
stebuklingai išgijusiu
tarp luošų, sužalotų.

Ak, tas vargas dėl proto...
- - - - - - - - - - - -
Tai va taip
su mumis...
- - - - - - - - - - - -
Nuo tada, kai nužudė (me?)
vaiką vidinį.
Gal nuo tos pamokos,
kai auklybai sulūžo
rodomoji lazda
atsiliekančiai moksle Rositai
į kuprą
(man atrodo- ji buvo
net ne mūsų genties).
Taip ir liko juoda,
susilenkus.
Šipuliai ant peties
ir nusvirusios rankos...

Kol dar buvo lazda,
buvo (gal?) galimybė.
Iš vienos tapo dvi.
Vietoj dvejeto-
kuolas iš pykčio.

O po to jau
nebegelbėjo
net ir pavasariai.
Schit: sulūžo lazda ir...
p***a.
Užsiklojo ja viskas
ir stojo staiga
ta tamsa.

Taip mums įkrėtė proto
visiems, kad dabar
(jau N- mečiams)
gal gi būtų pats laikas
iš tiesų nuprotėti?
- - - - - - - - - - - -
Būna juk, kad sužydi
lazda... (S. N.) -
Senas virsta Nauju.

Gal kada...

-2013. 05. 23-