Ne upokšnis -
Nemunas širdį gelia
tarsi balta, šalta ugnis.
Toliau - eglutės, pušys
ligi kelio,
toliau - užgesęs
saulės židinys.
Tenai
kur kalvos,
miškai, laukai -
nėra Ramybei vietos
nėra kur plėstis -
laukai, kapai ir miestai.
Tiršti rūkai. Gyvybė
ir čiurlioniška tyla.
Ten, baltos žvaigždės kalasi
ir lyg didžiulė saulė -
šviečiasi - sala.
Juoduoja krantas
kaip akmuo
ištiesęs tvirtą,
juodą nugarą
ir kalnas
neis namo,
kur šviečia kaimo,
miesto ugnys.
Išblėso
lango stačiakampis
į vakarą pabėgo -
eglės, pušys.
Pašlaitėj -
liepos lieknos
ir tamsa
tarsi didžiulis katinas -
atsėlina
per lieptus.
Ne upokšnis,
Nemunas širdis gelia,
O pasroviui
lyg srutos
nuojautos blogos.
Nerandu tako ir brendu
į murziną vandenį
kantrybės netekęs.
- Tebus, paskutinis
ir mano kelias,
nes drįstu, pasinert į tylą,
kur Viltis – papročiais,
tikėjimais kyla
ir sustingsta – prie apleisto
Motinos kapo -
po visų dainų, šokių.
Brendu, brendu
nuo Rambyno kalno –
ir atsako jokio.