Popseliozė

Neseniai susirgau perdozavęs naujausios generacijos viruso, kurį žmonės pavadino popselioze. Pirmieji šios ligos simptomai buvo netikėti. Galva sukosi, mintys tapo nerišlios, akys reikalavo vien tik seklių reginių. Geriausia per televiziją.
Mano judesiai nekoordinuoti - judėjau pasroviui, ten, kur neša. Mačiau itin ribotą spalvų spektrą, o žodžiai, kuriuos teko išgirsti, labai skurdūs. Čia Dievo nebuvo. Mačiau tik begalę dievaičių. Sudaiktintų ir nuolat besikeičiančių.
Nenorėjau sirgti, tačiau neregima srovė mane nešė į tolumą, beveik į dugną, kurio nemokėjau įžiūrėti. Iki dangaus be galo toli - faktiškai jo ir nemačiau. Rankomis visiškai nieko negalėjau padaryti. Pasiekti viršų - taip pat. Čia neegzistavo laikas. Rytas buvo panašus į vakarą, o naktis į dieną. O tai juk pačios tikriausios popseliozės požymiai...
Apsvaigęs šliaužiau tarsi kokia nematoma rankove lengvai ir svaiginančiai. Vienus dievus keitė kiti dievai. Tie dievai vadinami žvaigždėmis ir madomis. Vienas toks pat ligonis (kaip ir aš) akivaizdžiai svaičiojo:
- Labai krūta. Varom. Tas klubas pats kiečiausias visam mieste. Vienas čiūvas stato alaus.
Antras porino:
- Parsisiųsk tą filmą. Geresnių šiandien nerasi. Ten šitiek daug šaudo. O kraujas liejasi laisvai...
Kitas popselioze sergantis ligonis savo blizgančioj mašinytėj klausėsi mėgstamiausių dievaičių dainų. Melodijos plakė monotoniškai bet labai madingai.
- Super! - džiūgavo dar porą klausytojų, linksėdami į kapotą ritmą ir bosų kalimą.
Žmogelis, kuris be tikslo slinko šaligatviu, į naujausio modelio telefono ragelį klykė:
- Nusipirk tik šitą! Toje kitoje pardėje yra vieni gaidžiai - ne telefai...
Aš irgi negalėjau atsispirti popseliozės vilionėms. Apsvaigau lyg visą litrą alaus susivertęs. Todėl plaukiau pasroviui tolyn ir vėl žemyn.
Sirgti buvo malonu. Prisiartinau prie vienos parduotuvės. Joje pardavinėjo madingiausius drabužius, o šalia ir švelnų porno. Svarbiausia - už labai patrauklią kainą. Nuskubėjau pirkti. Ir netrukus dar labiau apsvaigau.
Akcijos ir reklamos - sudėtinė popseliozės dalis. Tai bacilos, o drauge ūmėjančios ligos simptomai. Pasirodo,  per giliai esu įklimpęs, per giliai. Nebegalėjau niekur iš šių spąstų ištrūkti. Namuose trindamasis netrukus išmečiau beveik visas knygas. Kam tas Kamiu, Tvenas,  Nyčė ar dar keli likę niekieno neskaitomi poezijos tomai? O Bibliją keikdamasis nukišau į patį tamsiausią užkaborį... Knygų vietoje - žurnalų krūva. Tuose leidiniuose daug sensacijų, gražių paveiksliukų ir nuogų moterų nuotraukų...
Pusę paros į galvą kalė ritmai. Dar labiau pradėjau svaigti vakarais, o vėliau ir dieną akimis tiesiog įsisiurbęs į televizoriaus ekraną. Įsismaginęs ryte rijau visus šou ir serialus. O vieną vakarą įklimpau žiūrėdamas kitų rūšių pop. Buvo be galo saldu.
Gyvenimas nebuvo sunkus - mano galva visai nebuvo apkrauta. Plaukė pačios lengviausios mintys. Vieną kartą visai nebereikėjo mąstyti. Galvoje kirbėjo tik pilka tiršta masė: viskas panašu į neskanią, bet pasaldintą košę, kuri svaigino.
Mano liga tapo nepakenčiama. Norėjau išlipti, tačiau vis dar neįstengiau pasipriešinti. Tebeklimpau.
Tebetroškau kiečiausio, populiariausio, garsiausio arba to, ko niekas mieste neturi. Galų gale norėjau tik turėti. Sako, turėjimo sindromas yra labai artimas įprastinei popseliozei. Vieną akimirką dar ruseno vienas kirbantis troškimas. Norėjau kreiptis į gydytojus, bet niekas nejautė net menkiausio noro man padėti. Daktarų, gydančių tokių ligonių visoje apylinkėje nebuvo, o kiti paprasčiausiai nenorėjo su manimi žaisti. Daugelis troško tik turėti. Vienas mano sutiktas gydytojas, supratau, ir pats yra kamuojamas turėjimo manijos. Jo gyvenimas nusidažė ryškiausia popseliozės forma. Žmogus paprasčiausiai kitaip negalėjo. Šiuo atveju šis specialistas norėjo iš manęs išprašyti pinigų...
Nerasdamas jokios pagalbos išėjau į gamtą. Norėjau į parką. Tačiau ten kalė tradicinis pop. Nuėjau į atkampų miesto rajoną, bet ten į akis lindo niekalus reklamuojantys skydai. Iš vienos parduotuvės išlindę agentai primygtinai siūlė savo prekes. Pabėgęs į laukus maniau, kad būsiu nužudytas: mano naujajame telefone nerimo signalai, informuojantys apie gautas žinutes. Pusė žinučių tebuvo vien reklamos. Numetęs aparatą į žolę ir rėkdamas suskubau plento link. Tačiau ten mane pasitiko vienas pažįstamas. Įsodintas į populiarią mašiną buvau nuvežtas į klubą, kur staipėsi madingos merginos.
Iš ten norėjau kuo greičiau pabėgti. Skubėjau. Tačiau visur mane pasitikdavo tai, nuo ko  visą dieną atkakliai sprukau. Man tikriausiai nepasisekė todėl, kad seniai pamečiau Dievą. Pačiame atokiausiame užkaboryje. Mano mintys vis dar tebebuvo užterštos. Sveikimo žymių, kurių troškau, beveik jokių. Liko tik aklas noras. Daugiau nieko. Na, dar gal tuštumos šleifas, besivelkantis paskui mane.
Vakare atsidūriau keistoje vietoje. Prieš akis atsivėrė kaimas, kurio pavadinimo neprisimenu. Pamaniau, kad  bent čia pavyks apsivalyti. Tačiau gyvenvietėje prie vietinio baro grūdosi lengvo atsipalaidavimo trokštanti liaudis, įtraukusi mane tarsi siurblys į įvykių verpetus, kurie sukosi baro viduje. Iš to populiaraus pastato sklido  įprastas smarkus pop. Pasidaviau šiai bejėgiškumą auginančiai traukai, nes kitaip nebegalėjau. Atsidūriau šioje savotiškoje alaus bažnyčioje, kur vyko savotiškos „mišios“...
Išgėriau. Paskui neatsiminiau kuo viskas baigėsi. Pamenu tik tiek, kad iš pradžių kažkoks dvokiantis, dryžuotus treningus dėvintis žmogysta vožė man į dantis. Sugėrovo kalbą tesudarė beveik vien keliaaukščiai keiksmažodžiai, skambėję it pikti burtažodžiai:
- Varyk načiort... Čiulpk... Eik... Čiuožk von, gaidy supistas...
Šiuos burtažodžius lydėjo smūgiai. Keli žiūrovai palaikė tą populiarumo susilaukusį „sportininką“:
- Duok į snukį tam py...
Kai mano sąmonė vėl sugebėjo aprėpti aplinką ir galėjau jausti savo varganą kūną, supratau esąs be pusės dantų. Paakyje ryški mėlynė. Šonkauliai buvo įdubę ir siaubingai maudė. Nejaugi ir čia popseliozės požymiai? -paklausiau savęs. Bet jokių ryškesnių atsakymų nebuvo. Tokių paprasčiausiai nesuradau.
Gulėjau šviesiai nudažytoje palatoje. Čia aidėjo kaimyno atsivežtas radijo imtuvas. Diktorius nesiliaudamas tarškėjo. Aišku, kad tas neregimas žmogus serga popselioze: kokios tuščios šnekos! Nuo jų man darėsi šleikštu. Dabar labai norėjau pasveikti. Tiek kūniškai, tiek  dvasiškai.
Šalia gulintis kaimynas vis klausinėjo ar turiu cigarečių. Jam atsakydavau, kad nerūkau. Bet po pusvalandžio vėl pasikartodavo ta pati „melodija“. Man greitai viskas įgriso...
Vėliau šį žmogų, kuris buvo gyvenimo būdo subjaurotu veidu, išsivedė laukan. Gal jis paprasčiausiai šiek tiek  pasveiko? - spėliojau. Neradęs jokio atsakymams tinkamo žodžio, pamėginau užmigti.
Sapnas įsiveržė lengvai, bet netikėtai. Atsidūriau spalvingame sode. Ten be čiulbančių paukščių nuvilnijo simfonija. Tai labai skyrėsi nuo įgrisusio bumčiko. O ir pats sodas labai skyrėsi nuo bet kurios skylės, kur plito popseliozės bacilos. Čia būdamas aš labai norėjau išgyti prisiminęs išmestą Dievą.