Aš nežinau kur mes skirsim mažasis
Sūnau dangus didelis o mes lipdantys
Plunksnas tamsiam kambary gėrimės
Tik saulės šešėliu
Ir jei mes skrisim nujaučiu kažkas bus
Tokio pat tamsaus likimo kaip ir tas
Kurį Labirinte palikau
Kartais atrodo kad sapne stačiau tas
Sienas pilko mūro
Bet vis dar jaučiu kvėpavimą šaltą ranką pridėjęs
Ir žengti artyn nedrįstu
Pernelyg mes panašūs
Staiga nuskaidrėja
Nors kas vakarą klausia ką vis pasislėpęs kuriu
Ir akmenį širdy nešiojuos ir kilpą po kaklu
Tamsu
Nors vakare uždegam žiburius
Nors ateina tarnaitės su alyvuogėm ir raudonu vynu
Pro langus regisi vandens begalybės
Šnibždačio į skardingas pakrantės uolas apie savo
Vargus
Aš nemiegu ir išslinkęs vakare pasiekiu Labirinto vartus
Mes kalbamės nebyliai per rupias sienas
Per kūnų kalėjimus per skirtingas erdves
Per netariamus žodžius
Jis man sako
Tu paukštis ne žmogus
Bet aš netikiu
Ir vis tiek žemyn nekrentu