Žarijos

Laikas maudo naktis, jos sušvilpia, lyg karštos žarijos.
Ir vis taikos įgelt, jei nors retkarčiais kampą pakeisčiau, -
Juk visai ne todėl, kad naktis mėnesienos nebijo,
O todėl, kad ir ji nesuranda nuo nemigos vaistų.

Žiojas burnos plačiai, kad garsiau savo tiesą išrėktų,
Šalčio adatos lūžta ir sminga į atvirą nervą,
Išvarvėjo medus pro suskilusią nuovargio lėkštę,
Sulašėjęs lašais į apnuodytą vakaro dervą.

Taip slidžiai pro pirštus, prasisunkus šviesa plyšį rado.
Sminga akys tolyn, nes suvelti minčių nieks negali...
Čia kartu per dienas paukščių pieną ragaujant badavom,
Ir stebėjom, kaip dega liepsnoj sidabriniai drugeliai.

Toks gėlimas dienų, vis dažniau išsislapstom po pozom.
Nestovėsim daugiau atlapotais glėbiais, tarsi vartais.
Per ankšta tapo mums ir brangiausiai išdailinta ložė,
Tik karšti pelenai po pėdom per plačiai išsibarstę.