Akacijai - nenukopijavau, tiesiog atidžiai neperskaičiau skruzdėlės teksto, taigi, eilėraščio vertinimas TEISINGAS, jei dviejų skirtingų žmonių vertinamas daugmaž vienodai (dėl tinginio - čia teisybė - juk tingėjau kaip reikiant įsiskaityti į skruzdėlės vertinimą - tai internetinė nekantrumo liga. Kita vertus, mano vertinime kai kas aiškinama šiek tiek kitaip, bet kokiu atveju nesigailiu).
one more interpretation: taigis čia atrasis Raskolnikovas! Pažvelkim atidžiau - jis pasirengęs didiems darbams, bet! kažkas trukdo - ir skrydis užsklendžiamas juodame rate. tada - bum! - senutei per galvą :( ir pasiteisinam: "ne aš, birželis kaltas", tipiškas kaltės perkėlimas. bet, pagal žanro tradicijas, galų gale ateina atgaila ir susitaikymas - galiausiai nebaisu ir olose. btw, 2 grazhios_kojnes: ne gėris čia, jo parodija
Gerai, kad jus kur visus, pabandysiu ir aš PAAIŠKINTI, kas gi čia rašoma.
“puodynės kraštai
suka ratus
nupaišytus juodai.” Čia turėtų būti pradžia (chronologiškai). Literatūrinis herojus (ar autorius?) yra puodžius, žiedžia puodus (kodėl juodi kraštai? – gal būsimo lindimo į olas nuojauta?), ir nuolatinis žiūrėjimas į besisukantį puodą jį hipnotizuoja, perkelia KITUR – “Skrisiu aukštai
esu pasirengęs”.
Toliau – jau asmeniniai prisiminimai, išgyvenimai, hipnotizuojančio sukimosi iškelti iš pasąmonės gelmių – “Aš nežiaurus,
tik klausausi
kuo dvelkia birželis
nudegins sparnus
liksiu ūmus.” Čia smulkiau negaliu paaiškinti, gal reiktų paprašyti psicho vienišiaus?
“Likučiai nežus” – čia aišku – tai lit. herojaus (tikiuosi, ne autoriaus) likučiai po sparnų nudeginimo. Likučiai transformuojasi į naują kūną (+sielą?) ir šnekučiuojasi su ežiais, kurie yra ne kas kitas, kaip tarpininkai, padedantys pereiti po skraidymo į požeminę būklę ir nuteikiantys, kad ta būklė ne tokia jau bloga (”olose gyvent nebaisu”), netgi išaukštinta, nes šnekučiuojamasi “Apie Retus, Gyvus, Jaukius”…
Lindimas į olas, jei aiškinti pagal Freudą, yra troškimas grįžti atgal į saugias įsčias, į pirmapradę, aprūpintą ir saugią būseną. Išvada – herojus skraidė skraidė padebesiais, nudegė sparnus kaip Ikaras, kažkodėl buvo žiaurus (todėl ir įrodinėja priešingai – “Aš nežiaurus”), po to puolė žemėn, kur ir paliko, įsiprasminęs naujoje būklėje.
verchiu: protagonistas, neshamas jausmu ir ideju antpludzhio, pakilo virzh shios asharu pakalnes, ishzhiestos ish molio (puodo ir sukamojo rato ivaizdis); shis herojus nenori nieko blogo, tik sklendzhia, neshamas jaunystes/pavasario kvapu. ale zhiauri lemtis negailestingai chiupo lyrini ji uzh sparnu ir nutrauke juos: per aukshtai mat pakilo. be sparnu herojus liko umus, t.y., stiaigiai krito zhemyn. tachiau (gerute mergaite, NB!) jo likuchiai nezhus, - t.y., likes be sparnu kunas ishvengs nukritimo ant sliauzhianchiu ezhiu, o nukrites neishsiplos iki negyvumo. jis liks gamtos prieglobstyje, shnekes su ivairiais gyvuleliais apie gyvulelius (Retus, Gyvus, Jaukius), grish i tyra prieshsistorine busena: juk "olose gyventi nebaisu" plg. su "gimes shliauzhiot skraidyt negali"; o butent shliuzhai olose ir gyvena. ir dvasingi ropliai anaiptol nera blogesni uzh skraidunus. dar zhr. DDT daina "zmej Petrov".
atsiprashau, jei ten viskas ne taip, ash stengiausi:))
Be abejo, interpretacija - skaitytojo reikalas. Bet kai paaiskeja, kad eilinis zodziu kratinys apskritai neinterpretuotinas, nes nieko ir nereiskia... Tai mazumele erzina.
Poetai nebūtinai turi suprasti ar tuo labiau paaiškinti savo kūrinius - tam yra kritikai. Tik kur jie čia? Buvo viena skruzdėlė, bet ir ta pati kažkur prapuolė :(
Vestusti :))) Kazkokie jus pastaruoju keisti ar man tik taip rodosi? Ir veidu nauju matau taip pat. O del kurinio...tai visai nieko...per pastaraja dienele ko gero geriausias (nepykit kas siandien dar raset :)