Garbės kaina (1)

– Dabar, kai tėvas mirė ir likome mes tik dviese, teks tau, Liudvele, eiti tarnauti pas ūkininkus, – praėjus kuriam laikui po laidotuvių, taip pasakė našlė Praniene savo devyniolikametei dukrai Liudvikai. – Be tėvo karvės mes tikrai neišsilaikysime. Tėtušis, dirbdamas padieniu darbininku pas ūkininkus, uždirbdavo ir ganyklą, ir šieno žiemai, ir pakratų, o mes, kad ir abi dirbdamos, tiek neuždirbsime. Už daržų ravėjimą ar kitus moteriškus darbus daug mažiau moka. Abiems per vasarą dirbti vien už karvės išlaikymą – neapsimoka. Tu tarnaudama būsi pavalgius, ką užsidirbsi, sunaudosi savo reikalams, o aš užauginsiu savame sklype bulvių, nušersiu lašininę kiaulę... Turėsim ką valgyti, kai grįši po metų tarnystės namo.
– Kad reikia, tai reikia... Ką padarysi, – nenusiminė Liudvelė, – Dumčių Katriutė jau kelinti metai, kai tarnauja ir nedejuoja. Sako, kad nelengva, bet jeigu pasitaiko gera vieta, ne taip ir blogai. Daug mergaičių tarnauja pas ūkininkus. Nei aš pirmutinė, nei aš paskutinė... Patarnausiu ir aš, juk galva nenutrūks.
– Su Katriute yra kitaip. Jie net už mus vargingiau gyvena, – prisiminė motina, – jų šeima didelė. Katriutė iš mažens prie sunkių darbų pripratus, o tau bus sunkiau, nes tu iki šiol lengviau gyvenai. Viena pas mus augai, prie karvutės visiems valgyti užteko. Negailėjom tau gardesnio kąsnelio, leisdavom ilgiau pamiegoti... Sunku bus, kai pas gaspadorių reikės anksti keltis. Bet jauna esi, ištversi, tik vieno prašau, saugokis bernų kaip ugnies... Kad neprigautų tokioje jaunystėje... – staiga, vengdama žiūrėti dukrai į akis, ištarė kiek patylėjusi motina. Pasakė tai, kas jai labiausiai rūpėjo.
– Ai, mama, ką čia dabar šneki? – užraudo Liudvelė ir nuleido akis.
– Ne „ ai“, o žiūrėk, kad neapsuktų tau galvelės koks ištvirkėlis, – pakėlė balsą motina. – Visą laiką gyvenai savo namuose, abiejų tėvų akyse, o dabar, kai liksi viena, kas tavimi pasirūpins? Aplinkui bus tik svetimi žmonės, niekam tu nerūpėsi. Kad ir kas atsitiktų, niekas tavęs neapgins. Nebus nei kas pataria, nei kas pamoko kaip elgtis, kaip gyventi. Pirmą kartą išeini į žmones, prasidės naujas gyvenimas... Būsi savarankiška... Kaip norėsi, taip darysi, kad tik Dievas duotų proto, stiprybę ir Dvasią Šventą...
– Amen, – bandė viską paversti juokais Liudvelė, bet motina kuo toliau, tuo labiau darėsi atviresnė.
– O pagundų bus... Jauna, graži... Atsiras tokių saldžialiežuvių, kurie tik ir žiūri, kaip prisiviliot kokią nepatyrusią mergelę... Kad ir kaip sekiotų, žadėtų amžiną meilę, prisiekinėtų, kad ženysis – niekuo netikėk, jeigu norės pas tave atsigulti į lovą... Bėk, vaikeli, kuo toliau nuo tokio, kuris tave bučiuodamas piršis pagulėti... Žinok, kad tas, kuris  nori „lovos“, niekada tavęs neves. Kuris tikrai mylės, tave gerbs ir apie tokius dalykus nedrįs nė užsiminti.
– Ar jau viskas? – tokių kalbų nesinori klausytis Liudvelei, bet motina, nekreipdama dėmesio kalbėjo toliau.
– Dar reikia labai saugotis šeimininkų sūnelių, jeigu pasitaikys tarnauti tokioje vietoje, kur tokių yra. Tie tai jau patys įžūliausi suvedžiotojai. Ir kurgi ne... Tie tai jau tikrai turi kuo prisiviliot... Žada ženytis, padaryt ūkio šeimininke, o kai vietoje šeimininkės padaro vaiką? Tada išvaro iš namų ir dėkis, kur nori, gyvenk, kaip išmanai...
Išleidžiu tave, dukrele, skaudančia širdimi. Nematysiu visus metelius, niekur tau negalėsiu padėti, užtai ir prašau, kad būtum protinga, nepadarytum klaidos, nesusigundytum jokiais pažadais, bet kokiais siūlomais malonumais. Labiausiai saugokis tokio, kuris tau patinka. Gerai įsiklausyk, ką jis šneka, gerai pagalvok ar jis gali duoti tai, ką žada... Pasistenk sužinoti ar tiesą sako, ar meluoja...
Dieve tau padėk, mano vaikeli. Jeigu klausysi manęs, darysi taip, kaip sakau, nepražūsi...