Takas

Ruduo
paklos
ežiukams guolį,
sparnais pridengs
balandžiams galvas,
ir niekas nežinos,
kad mirs šiąnakt 
ir tavo brolis.
Įsiutę vėjai
palauš saulėgrąžų
geltonas galvas.

Subręs
dainos mūsų
į namus
sugrįžtančios.
išsivaikščios
šachmatų figūrėlės,
grįš mintys
į laiškus, dienoraščius
netilpusios.
Nubyrės 
ruduo gogeniškas
ir nuo manęs -
nekantrus Laikas.

- Ar girdi - 
gandrų
sparnai blaškosi
ir vėjai,
iš atminties
išbrauko eiles
apie rudenį.

O tavo rankų
švelnios
ir mielos plaštakos -
viršum pieno bidonų
nurūksta.

Ruduo paklos
ir mums
kaip ežiukams guolį
praretės mūsų gretos -
jau metas –
aplankyt
seseris, brolius
ir nueiti,
ten kur motulė guli
ir mes, netekę žado –
minam
naują taką.