Kaip žvėrys

Kaip  žvėrys

Aš vakar buvau šerno iškamša senų aristokratų svetainėje. Kodėl? Šiaip. Niekas nevertė, tiesiog norėjau pažvelgti pro geltono stiklo akis.
Jų kambario sienos apmuštos burgundiško vyno raudonio paneliais, su mažyčiais, vos įžiūrimais auksiniais tos giminės herbais. Nuo augalinių motyvų reljefais puoštų lubų nuleistas kaba krištolo lašelių šviestuvas, primenantis tortą iš smulkių ledo gabalėlių. Didžiulį langą į prašmatnų sodą dengia samanų spalvos portjeros auksiniais kutais. Ant sienų kaba mažųjų olandų originalai: raudoni krabai tarp vynuogių, paskendę barokinių augalų auksiniuose rėmuose. Kampe ąžuolinis, juodai lakuotas veidrodis su įstabia gorgonės galva viršuje. Per vidurį – ilgas raudonmedžio stalas užtiestas skaisčiai raudona staltiese, ir secesiškom sidabro žvakidėm. Prie stalo pristumta trylika aukštų kėdžių.
Net krūptelėjau, kai šaižiai užkukavo Versalio rūmų laikrodžio gegutė. Tyliai sugirgždėjo durys ir į krištolinio torto apšviestą svetainę įžengė frakuotas sudžiūvėlis,
baltomis pirštinėmis. Neskubėdamas uždegė žvakes ant stalo ir priėjęs prie lango atitraukė portjeras. Atsivėrė juodi sodo siluetai ir džiovininko mėnesio skruostas. Liokajus metė melancholišką žvilgsnį į juodų tujų gilumą ir atsiduso:
- ech…         
Stebėjau jį išeinantį iš kambario, pro juodo frako kirpimą kyšojo kažkokio žvėries uodega.
Pirmas per duris žengė patriarchas: išstypęs, žilstelėjęs, apšarmojusiais ūsais ir įdubusiais skruostais. Vilkėjo pilką kostiumą ir viena geltona akim žvelgė pro apvalų pensnė. Man pasigirdo, kad jis urgztelėjo, bet tai galėjo būti atitraukiamos kedės garsas. Nuolanki žmona turėjo ugninius plaukus ir smailią nosį, juodo aksomo prigludusi suknia neslėpė balto kaklo. Liokajus įvežė suvytusią senę mediniame vežimėlyje ir iš paskos įėjo išblyškę dvyniai, apelsininėm strazdanom. Susėdo. Šeimos galva lėtai išsiviepė ir kiti nariai atsakė jam tuo pačiu. Tėvas spragtelėjo kaulėtais pirštais:
- Brangusis Vladai – plokštelę!                                                                                                     
Liokajus neskubėdamas priėjo prie antikvarinio gramofono ir uždėjo Mocartą.
Tada Vladas pradėjo nešti valgius. Jie visi šypsojosi ir mačiau kaip suspindo jų geltonos akys. Staiga tėvas suleido ilgus nagus į jautienos kepsnį ir pakėlęs prie burnos didžiulį gabalą ėmė draskyti iltimis apsitaškydamas baltą marškinių apykaklę šiltu krauju. Moteris gracingai triauškino vištos kaulus leisdama kraujui mažomis srovelėmis tekėti baltu kaklu ir susigerti į juodą aksomą. Senė rijo nekramtydama, o raudoni lašai pranykdavo suknios raudonume. Tėvas žiautarojo atsukęs užtaisytą mauzerį į šeimos narius, inkšdamas ir urgzdamas pagal Mocarto simfoniją, žaibiškai žvilgčiodamas į laikrodį. Berniukai stiklinėmis akimis valgė veršio galvą ir cypaudami bandė užkišti gyvulio akis vienas kitam už marškinių. Mocartas grojo vis garsiau, o tėvas siurbė jaučio kraują nusimetęs švarką, buvo tik su krakmolytais marškiniais nubarstytais šermukšnio dėmėm. Jis kriokė, paskui žvygavo įsmeigęs akis į abejingą menulį. Kad būtumėte girdėję, kaip kvatojosi motina su sene pamišusiais žvilgsniais stebėdamos patriarchą. Jie visai pasiuto. Vienas iš juodaplaukių dvynių stovėjo ant stalo įsikišęs veršio akis į savo akiduobes ir šypsojosi broliui. Vladas stovėjo nugara į puotą stebeilydamas į juodafigūrį sodą ir ramiai skęsdamas melancholijos prūde.
- Ku-kū, ku-kū…
Tėvas akimirksniu susičiaupė, užsivilko švarką ir staltiesės galu nusivalė sukruvintą pensnė. Niekas vėl nebesijuokė, visi lėtai atitraukė kėdes ir palaukę kol išeis patriarchas, oriai išėjo paskui.
Ore tvyrojo aitrus tvaikas, jaučiau kaip man pašiurpo kailis ir išsiplėtė šnervės. Laukiau, kas bus toliau, bet nieko neįvyko. Vladas lėtai nuleido portjeras ir paskutinįsyk mesdamas žvilgsnį į sodą išėjo iš kambario rusvų šerių uodegai mataruojant tarp kojų.