MAŽYLĖ . Antra Dalis.
Dūsdama vis žvalgausi, ieškau bent menkiausio ženklo kur galėčiau rasti žmonių ir saugią vietą nakvynei. Šone pasigirsta tylus šnarpštimas ir neramus bildėjimas į žemę. Su kiekvienu žingsniu garsas daro stipresnis ir aiškesnis. Pasigirsta ir balsai. Vyrų balsai. Atsklinda degamos medienos kvapas. Reiškia kažkas užsikūrė laužą. Galbūt iš šių žmonių susilaukčiau pagalbos?
-Klausyk, girdėjau Geinas pasigavo naują auką... -stabtelėjau išgirdus netoli manęs storą balsą.
-O, taip taip! Sakė, mergina labai stipri! Kažin ar ji vis dar skendi apžavuose? -kitas balsas.
Sustojau už storesnio medžio kiek arčiau tų balsų. Leidau sau atsikvėpti, meldžiausi kad jie manęs neišgirstų.
-Apžavai? -prunkštelėjau. -kas per velnias?
Regis visas pasaulis buvo nusistatęs prieš mane, nes pajutau kaip į mano galvą yra atremiamas metalinis, šaltas daiktas. Tiesiog sustingau ir užsimerkiau:
-Tik pažiūrėkit, kokių svečių mes susilaukėme, vyručiai! -ginklą į mane atrėmęs žmogus išsišiepęs šuktelėjo.
Randuotu veidu, stiprus ir apžėlęs vyras šiurkščiai griebė man už rankos ir stumtelėjo link laužo, aplink kurį susėdę, alų gėrė keistuoliai. Negana to, kad pati esu sušalusi, tai dar ir drebulį kėlė jų išvaizda. Keletas pradėjo juoktis, tarsi būtų kokį klauną pamatę, o kiti murmėjo ir raukėsi.
-Tu juk supranti, kad jeigu mes šios merginos neparvesime pas Geiną susilauksime bėdų... -iš po tamsos atsklido... jeigu ausys gerai išgirdo urzgiantį duslų balsą.
Paslaptingasis žengė žingsnį į priekį. Dabar galėjau aiškiai įžiūrėti jaunuolį: tamsiaplaukis, keliom pėdom aukštesnis už mane ir turėjo nedidelį randą ant krūtinės. Jis nebuvo koks raumenų kalnas, tačiau platūs pečiai, presas ir išdidi laikysena rodė, kad yra ne ką silpnesnis už vyriškį nustatytų į mane ginklu:
-Mažyle, koks tavasis vardas? -klausimas iš randuotaveidžio nuskambėjo grasinančiai.
Dingtelėjo, kad ir pati jo nežinau. Suspaudžiau lupas neketindama ištarti nė žodžio:
-Ji pabėgelė. -paslaptingasis praurzgė, lyg kalbėti jam buvo erzinantis dalykas.
Žilstelėjęs vyriškis sedėjęs prie laužo švilptelėjo:
-Kaip ji galėjo pabėgti? Apžavai turėjo veikti mažiausiai šešias dienas. -jis atsistojo ir priėjo prie manęs, įtariai žvelgdamas tiesiai į akis.
Šaltas metalas atremtas į mane pradėjo trūkčioti. Išgirdau kaip randuotasis nuspaudžia ginklo gaiduką:
-Nejau jūs nesuprantate?! Tai ne šiaip ženklas. Normalus žmogus negali panaikinti kerų ir sveiku kailiu išbėgti iš Geino pinklių. -jo balsas sugriaudėjo per visą mišką, girdėjosi kaip atkartoją žodžius aidas. -Dimi, ji viena iš jų...
Jaunuolis, kuris nemėgo kalbėti ir visad žvelgdavo į tolį bejausmiu žvilgsniu, dabar badė mane įniršusiomis smaragdinėmis akimis. Susigūžiau. Pradėjau skaičiuoti sekundes iki tol kol mane nušaus. Bet nieko neįvyko. Įsisvyravo tyluma. Dedu ranką, galėjau išgirsti ir kitų vyriškių širdžių plakimą. Pleškenantis laužas skleidė malonią šilumą, jeigu ne alaus tvaikas atsklidęs iki mano nosies.:
-Ją skubiai reikia grąžinti Geinui. Jis žinos kaip su Mažyle elgtis. Ne mes čia vadovaujame, tad malonėkite neprisivirti bėdų. -tylus, trukčiojantis moteriškas balsas atklido iš tamsos.
Visi pasisuko ton pusėn. Girdėjau kaip lėtu žingsniu atšlubčioja žmogus. Galėjau spręsti, kad moteris yra sena... Labai sena. Jos žili plaukai prigludę ir ilgi siekė liemenį. Kaklas nukabinėtas keistais mediniais ženklais ant virvučių, o rankos mūvi daugybę žiedų. Ji pati tokia liesa, jog atrodė tuoj tuoj neišsilaikys ant kojų ir grius ant žemės. Moteriškė rankose laikomą puoduką įgrūdo man:
-Gerk ir pasisemk jėgų, nes tavęs laukia ilgą kelionė. -su šiais žodžiais vienu gurkšniu godžiai miuktelėjau vandenį.
Iš pradžių pasijutau lyg pasisemčiau jėgų, lyg atsigaučiau. Bet netrūkus pajutau skausmą gerklėje, tarsi kas būtų sukišęs degantį kuolą. Susiėmiau rankomis tą vietą, pradėjau muistytis. Atrodė imsiu klykti, tačiau neišleidau nei garselio. Atvirkščiai nei pradžioje mane apėmė miegas, jėgos nusilpo, akys apsiblausė. Paskutinis vaizdas, kurį mačiau kaip žmogus griebia mane į glėbį nespėjus nuvirsti.