Skraidęs

Tavo rankos jau duodas graviūrai
ražienų išdurstytos pėdos traukias į vientisą odą
nuo dalgio koto slinkstantys pirštai verias į vėją
ir jau nebe žemėn tu žiūri - į paukštį

skrendantį sprogstančių medžių punktyru
ir pats ten skridai kai galėjai
ir skristum sakei
ir tylėjai po to.

Nusiskini pora aviečių
tiek pat išbarstydamas žemėn
nes krenta ir plunksnos baltos juodai
ir dalintis kažkuo vis dar nori. 

Taip tykiai aukštyn pažiūrėjus
gandralizdis apgaubia dangų
šie paukščiai sugrįžta
net stuburas eina pagaugais -
skridęs dantytu punktyru
dabar tu tik vaikštai takais jiems sugrįžtant paklaust
- ar dar ne?

įtempęs lūpas kresteli balančią galvą - jau ne.
sugrįžot skraidūnai ir vėl netuščiom.
iš vėjo atveri pirštus pavienius nuraudusiam delnui
klausais kaip ji kalba
seneli jau einam,
nebėra šiam krūme aviečių daugiau.