Skaidrunas

Nenoriu
sėdėt už grotų,
noriu, kad mane –
pagrobtų
Išauš, prasiblaivys
dangus raudonas,
ir skaidrumu užsiplieks
visa aplinka.
Stoviu nuogas
su taure. Per žiemą
daug tiesų išsibarstė
ir ne vieną 
sugėrė dangus
ir ne amžina
ta diena

Keliai pradžius
pragys čiurliai.
Užsiauginsiu barzdą
o kas su barzdotu
draugaus?
Pakišiu save
po srove -
galiu ir plaukti
prieš srovę
save lyg medį,
išrovęs
ir tu, nejutai
kaip ištirpo
krantai?

Gyvenu –
žiurkių nuodais
apsinuodijęs,
pasidengęs auksu ir švinu,
o kai sulaukiu nuolaidų
tėvai baras
aš, prieš juos -
alkanas, nuogas.
Tėvai, išsijos miltus
ir grįš su pieno
kibirais namo
ir tėvų šešėlis išsities
ant mano lovos -
vidury nakties.
Tėvų, šiurkštus milas
po batuotų kojų sparnais.
Per visą gyvenimą
tėvai kalbėjo
tie, duonos tiekėjai
daug vandens nutekėjo
jūros, marios
atsivėrė
ir mėnuliai, saulės
suanglėjo many,
o tu,  kur vadini?