Kuždesiai

1.
Imu 
šnarėti.
- Lietus
visas nuodėmes
nuplaus.
Rodos eitum,
nesidairytum
savęs ir kitų
negailėtum.
Blunka pakelės
gėlėtos -
moterys, vaikai –
po liepom.

Gulas
šlapias kelias
ant sausos žolės.
Katės, šunys -
rudenį užuodžia.
Spanguolės, bruknės -
sunokę
tarsi žodžiai
ir šalna – mama
jų nepagailės.

2.
Imu
šnabždėti
- Mano žemė kliedi -
pumpurais, žiedais.
Rudenio,
pavasario lietus
virš namų, kapų rimties.
Leidžiasi drugeliai,
kaip snaigės ant peties -
lietuj lyjant, sningant -
saulei šviečiant,
galėsim
spalvomis džiaugtis -
o saulė kaip saulėgrąža,
kaip žydinti ropė.

Tirpsta dažai
lyg Dievo karvytės
sliuogia lašai.
Išryškinės
ne vieną filmą -
lapų, vaisių
ir aš, pilnas.

3.
Pakils rūkas 
ir saulė užmigs -
mėnulis
apsivers
ant kito šono.
- Regi mane
matai mano trūkumus -
meilė ateis
ir kraujas užvirs.

Prasivers
vilties,
nevilties durys
pečius užguls
didžiulė naktis,
o rytoj
prasiversiu duris
prasitrinsiu akis,
o už langų -
naktis,
pilnatis.

4.
Bunda langai
girgžda durys
prasivėrusios -
nubudus anksti
širdyje ir sieloje 
nepaprastai ankšta.
Krūmai, medžiai
kaip šunys inkščia.
- Nėra daug karolių
ant kaklų,
ant šakų -
vaivorykštės
kaip virvės.

- Tave įspaus
kaip citriną
ir paklaus,
kaip ir su kuo gyveni?
- Žmonės,
būkite gražūs
ir mylimi -
ruduo prie kojų
kaip katinas trinas,
o jeigu norit
ir šventais vynas.