Po visų netekčių, praradimų

Virš visų 
pralaimėjimų,
Pergalių -
pasijusim geriau,
kaip išskalbtos
paklodės,
užvalkalai, pagalvės
ir ateis, atlėks 
nematytos,
negirdėtos mintys,
ir visus apipuls,
sukandžios
kaip utėlės, blusos.

Kinkuoja galvas žirgai,
sakiniai, žodžiai,
ir mes, kratom galvas
ir iš savęs
juokiamės
ir į šalis liejasi dumblinos,
murzinos balos
ir staigmenos,
iš mūsų
besijuokiančios
ir iškils
prieš akis -
vienas,
vienintelis
klausimas.
- Kaip gyveni,
ar be vandens
tavo upės
ledu pasidengs?

Mirs jauni, seni, 
gims apleisti,
paniekinti.
Ištirps Laikas
apsiliejęs -
krauju ir vandeniu
ir mes, atskirti -
atskirai
kažko lauksim,
sulauksim,
ir sulaukę rudens,
eisim į parkus, aikštes
eisim linksmintis,
kvailioti,
o kai pavargsim,
eisim miegoti
ir kažką gražaus
sapnuosim, 
o po visų pralaimėjimų,
Pergalių,
po visų netekčių -
nei sidabro,
nei aukso -
vien tik
popiergaliai.

Žmonės -
atsargiau su vertinimais
ir vėl pasirodė Tktakas –
pasigavęs Guntą
kaip vapsvą,
ir vėl pasipils –
kuolai ir dvejetai.