Svajonių turnyras 10(pakeista versija)

Dereja atidarė duris ir atsitraukė į šalį, praleisdama vidun vyrą. Kiek neramiai, atsargiai. Naktis ne tas metas, kai ją lankydavo klientai, bet per ilgą buvimo būrėja laiką buvo visko. Ji visada buvo pasiruošusi padėti kitiems. Baugino ne naktis lauke, pasitikėjimo nekėlė vėlyvas svečias.
          Vyras ramiai peržengė slenkstį, tačiau toliau nėjo, stovėdamas šalia ir laukdamas, kol šeimininkė užvers duris. Šalta veido mina visiškai nesiderino su gailiu šnabždesiu prašant pagalbos už durų. Dereja užstūmė spynos skląstį ir nužingsniavo link savo stalo. Rankos dar labiau apgaubė kūną paskubomis užsimestu apsiaustu. Ji naktinio kliento nepažinojo, tačiau veido bruožai kažkur jau buvo matyti. Klausimas tik kur ir kada.
          - Tai kokios pagalbos jums reikia tokiu vėlyvu metu, nepažįstamasis?
          - Mano vardas Roteris. – vyras prisiartino prie stalo, tačiau net nepažvelgęs į prie jo pastatytą kėdę svečiams, liko stovėti. – Man reikia traksilijos dervos.
          - Jūs ne būrėjas, Kam jums traksilijos derva? - Derėja susiraukė. Kuo toliau tuo, tuo keistesnis šis nepažįstamasis. Traksilijos krūmo derva savo kaina prilygo auksui. Krūmai augo tik toli rytuose stūksančiuose kalnuose, ant pačių stačiausių atbrailų. Labai mažai atsirasdavo nutrūktgalvių, kurie ryždavosi ten ropštis. Dar mažiau tų, kurie grįždavo gyvi su dervos laimikiu - menkais gintaro spalvos trupiniais. Su pirklių pagalba, pakeliui vis brangstanti, derva pasklisdavo po visą pasaulį, laukiama kiekvieno save gerbiančio ir turtingo mago ar būrėjo namuose. Ugnyje tirpstančių dervos gabalėlių garai sustiprindavo magiškas galias, aiškiaregystę, tačiau priešais stovintis vyras neturėjo magijos dovanos savyje. Dereja tai jautė. – Ir kodėl manai, kad aš jos turiu?
          - Pietietiška pelkių karštinė. Mano berniukas ja susirgo. Vienintelis vaistas nuo jos yra traksilijos derva ir vienintelis žmogus, galintis turėti jos Gvalto slėnyje, esi tu - būrėja ir aiškiaregė. – Vyro veidą vis dar puošė kupina šalčio mina, bet po ja kunkuliavo aistros. Per savo ilgą gyvenimą būrėja išmoko skaityti žmonių jausmus iš akių. Naktinį svečią nepaisant rodomos ramybės kankino didžiulė baimė. –Aš sumokėsiu už dervą.
          - Traksilijos derva labai brangi.
          - Be jos berniukas numirs. Jo kaklas jau vien gelsvos dėmės. - Vyro kūną vis labiau kaustė įtampa. Dešinis delnas ėmė nejučia plekšnoti per šlaunį. Visai šalia ant diržo kabančio durklo. – Aš negaliu jo prarasti. Aš negaliu grįžti namo be dervos. - Roteriu pasivadinęs naktinis svečias nusegė nuo diržo kapšelį ir švystelėjo ant stalo. Pasigirdo metalinis žvangesys.
        Derėja atsargiai pakėlė odinį maišelį. Sunkus. Atrišo. Viduje sužibo sidabras. Tikras turtas, ypač tokiai senai kaimietei, kaip ji. Tikras išsigelbėjimas dabar, kai ji prarado slėnio gyventojų pagarbą ir pasitikėjimą. Po Ibenikės, jaunos moters, kuriai išpranašavo laimingą, ilgą gyvenimą ir tris sveikus vaikus, netikėto pradingimo visi Gvalto slėnio žmonės nusisuko nuo jos. Tiesiog nebeateidavo išsiburti sau ateities, vengė it kokios prakeiktos, raupsuotos, tarsi būtent ji buvo kalta dėl Ibenikės ir jos šeimos nelaimės. Kartais eidama kaimo gatvele ji girdėjo atsargius žmonių šnabždesius sau už nugaros. Kaltinantys, smerkiantys, kupini pasibjaurėjimo žodžiai. Derėjos per ilgą gyvenimą sukaupti pinigai ėmė tirpti it sniegas šiltą pavasario dieną. Ji buvo jau per sena dirbti kažką kita ir per daug mylėjo ramų, kiek mieguistą Gvalto slėnį, kad išvyktų laimės ieškoti kitur. Netikėtas naktinio svečio vizitas leis ramiai sulaukti mirties savo namuose. Jei tik sutiks parduoti Traksilijos dervą, o ar ji turi kitokį pasirinkimą?
          - Gerai, aš padėsiu tavo berniukui, Roteri. Tik pirma padėsiu pinigus. Palauk manęs šiame kambaryje. – Dereja pakilo iš savo krėslo. Kapšelis dingo po jos apsiaustu. Vyras linktelėjo ir pagaliau atsisėdo. Dabar jau atsipalaidavęs, ramus, sulaukęs sau palankaus atsakymo. Būrėja dar karta atidžiai nužvelgė savo naktinį svečią. Matyti veido bruožai, kažkodėl kėlė nerimą. Tik va bėda, kad ji niekaip negalėjo prisiminti kur ir kokiomis aplinkybėmis regėjo šį žmogų. Ar tikrai šiame trisdešimtmetyje slypi pavojus? Kodėl ji neatpažįsta jo? Kas jau kas, o atmintis jos sename kūne dar veikė puikiai. Gaila, nėra laiko ištirti netikėto svečio savo burtais. Dereja apsisuko ir vikriai nukurnėjo prie kambario kairėje stūksančių durų. Kapšelis su sidabru maloniai svėrė ranką. Pats laikas šiam turtui atsidurti jos slėptuvėje. Moteris užvėrė duris už savęs. Šioje nedidelėje kamaroje, tarp daugybės dulkančių, nereikalingu ir pamirštų daiktų paslėpti nediduką maišelį buvo vieni niekai. Pastumta nedidelė aplūžusi spintelė, atlenkta grindų lenta ir sidabras jau saugus. Jos netikėtas naktinis uždarbis.
          - Kur derva? – vyras pašoko nuo kėdės ir įtariai įsistebeilijo į tuščias Derėjos rankas. Visas jo ramumas išgaravo kaip kamparas.
        - Juk sakiau, kad pirma padėsiu pinigus. – Būrėja pakėlė nuo stalo žvakidę. Mirganti žvakės šviesa apšvietė nediduką siaurą koridorių kambario gilumoje. Derėja mostelėjo svečiui sekti iš paskos. Koridorius užsibaigė jaukioje virtuvėlėje. Mėgstamiausia jos vieta name, ypač po sunkių varginančių būrimų. Labai retai ji čia įsileisdavo svečius, bet šiąnakt ypatinga proga.
        - O štai ir pažadėta derva. – Derėja nuo lentynos su keliolika molinių puodynių nukėlė pačią mažiausią. Po kelių akimirkų atkimšus ją nedidelėje virtuvės erdvėje pasklido aštrus rūgštokas aromatas. Traksilijos derva. Derėjai ja padovanojo vienas dėkingas pirklys, vežęs dervą parduoti Lotramo magams. Neturtinga kaimo būrėja pati neišgalėtų tokio lobio įpirkti. - Saugok ją, nes daugiau neturiu. - Būrėja ištiesė puodynę Roteriui. Vyras priglaudė indą prie krūtinės. Rūpestingai, atsargiai, bet kartu kiek negrabiai ir kažkodėl kaire ranka. Derėja žvilgtelėjo žemyn. Per vėlai. Spėjo tik pamatyti patį judesį, sustabdyti jį laiko jau nebebuvo. Dešinėje rankoje naktinis svečias laikė durklą, kurio ašmenys blykstelėjo žvakės šviesoje ir dingo jos pilve, susmigę iki pačių kriaunų. Keista, bet iš pradžių nebuvo jokio skausmo, tarsi ne jai butų buvę smogta.
        - Už ką, juk aš atidaviau dervą? – būrėja sugriebė užpuoliką už dešinės, suspaudusios durklą, rankos, ir pabandė atstumti jį atgal, kuo toliau nuo savęs. Bergždžias reikalas, lyg bandytum pastumti didžiulį akmenį.
        - Nes taip reikia. – vyras nepaisydamas Derėjos rankų dar labiau spustelėjo durklą gilyn. Spustelėjo ir pasuko ašmenis žaizdoje. Moteris aiktelėjo. Kažkur vėlavęs skausmas galų gale rado kelią į jos kūną. Žaizda tarsi degė, siusdama skausmo bangas, vis labiau užliejančias Derėjos sąmonę. Su skausmu atėjo ir vaizdai. Pradžioje neryškūs, išskydę, netrukus įsisuko viesulu. Pirmą kartą jos gyvenime regėjimai atėjo taip staigiai, be tinkamo pasiruošimo. Jie sruvo iš žudiko į jo ranką įsikibusiais Derėjos pirštais, bėgo nepertraukiama srove pumpuojami skausmo ir nuostabos. Dabar ji prisiminė, kur anksčiau matė šį vyrą. Išaiškėjo ir kodėl jo nepažino iš karto.
        Prieš keletą metu ją lankęs vyras su keistu prašymu. Sigojų genties skerdynės ir jam išpranašautas vienintelis likęs gyvas berniukas. Tik tada šis vyras buvo pusamžis, juodi plaukai žilstelėję, o šiąnakt jam galėjai duoti ne daugiau trisdešimties metų. Štai kodėl ji taip ilgai jo neatpažino. Iškart po atpažinimo sekė vaizdas miške, ryškus, kruvinas ir kartu toks bejausmis. Žmogiškas kraujas ir kūnas buvo naktinio kliento pasukusių atgal metų paslaptis. Ibenikės, dingusios iš netoli girios įsikūrusio nedidelio kaimiūkščio, kūnas ir kraujas. Štai kas kaltas dėl Derėjos tapimo atstumtąja slėnyje, o dabar atėjo galutinai ja sunaikinti.
        Po to vaizdai užgriuvo tikra lavina. Kalnai. Ištisa, ginkluotų lankais ir kardais, karių kavalkada, besivejanti nedidelę grupelę žmonių. Kraujo medžioklė. Taip šį vijimąsi vadino patys kariai, o save širdžių medžiotojais. Smurtas buvo tiesiog įsigėręs į šių būtybių sielas, perduodamas iš kartos į kartą it koks protėvių palikimas. Net žiauriausi kariai prieš šiuos kalniečius buvo it nekalti ėriukai prieš pasiutusius vilkus. Kažkada užvaldyti kraujo magijos jėgų, jie virto šaltais žudikais, negalinčiais be žmogiško kraujo skonio. Jie net nebebuvo tikri žmonės. Kažkas kita, keisto likimo dėka, išvydusio sio pasaulio dienos šviesą.
          Dereja pabandė ištrukti iš regėjimų gniaužtų, tačiau šie nė negalvojo išnykti. Kūną apėmė vis stiprėjančios konvulsijos. Būrėją apgaubė tamsa. Mirtis.

                              -------------------------------

        - Na ir nepagarbus mano berniukas. Negi taip ir išeisi, net nepasisveikinęs. – Balsas nuaidėjo kaip griaustinis iš giedro dangaus. Hamulis jau buvo bepaliekąs būrėjos virtuvę. Derva saugiai suberta į odinį maišelį prie diržo, apžiūrėtos puodynės, sudėtos ant lentynų. Pavyko surasti vakar kepto pyrago ir nedidukę rinkę česnaku dvelkiančios dešros. Visai neblogos vaišės miške gyvenančiam žmogui. Būrėjos kūnas susmukęs it maišas gulėjo ant grindų. Veide sustingusi nuostaba. Ne tokios mirties senė matyt tikėjosi sulaukti. Beliko keletas reikaliukų būrimo kambaryje ir ilga kelionė atgal namo. Širdžių medžiotojas jau buvo pasukęs link tamsaus koridoriaus, kai pasigirdo šis balsas jam už nugaros. Gergždžiantis ir sausas, lyg nudžiūvęs medis audros vėjyje. Pažįstamas. Balsas jau seniai išnykęs jo praeityje, dingęs, kad nebegrįžtų. 
          Hamulis iš lėto atsisuko. Greičiau netikėtai apstulbintas žodžių už nugaros, tiesiog negalėjo, bet užtat jau su durklu rankoje. Niekas negali ilgam išgąsdinti širdžių medžiotojo.
        Senės lavonas nebegulėjo išsipleikęs virtuvėlės viduryje. Toje vietoje telkšojo tik kraujo balutė iš mirtinos žaizdos būrėjos pilve. Išgleizota po grindis kažkam prašliaužus per ją. Hamulis nusekė žvilgsniu kraujo šliūžei iš paskos.
          Senė sėdėjo atsirėmusi į masyvaus stalo koją. Apsiaustas atsirišo atidengdamas kūną - susiraukšlėjusias krūtis ir sudribusį pilvą. Blyški kojų oda išterliota jos pačios krauju.
        - Ne koks vaizdelis ar ne? – sene sužiopčiojo it į krantą išmesta žuvis. Įspūdį dar sustiprino sustingęs, išblyškęs veidas ir akys, lyg stiklinės, nudelbtos kažkur į virtuvės lubas. Pats tikriausias lavonas. Ko jau ko, o jų Hamulis per savo gyvenimą ne vieną dešimtį matė, tai kodėl ji kalba ir dar ne savo balsu.
        - Aš juk nužudžiau tave. Tu mirusi.
        - Tu nužudei šią seną kaimietę, o ne mane.
        - Tave? – kuo toliau, tuo mažiau Hamulis suprato, kas čia dedasi. Jis jau nebevaldė situacijos. . Paprastas planas, kaip gauti taip trokštamos dervos, staiga ėmė byrėti, pleišėti, irti į gabalus. Jo mažytė sumanymų smėlio pilis netikėtai susmuko nuo netikėtai prasidėjusios tikrovės liūties.
        -  Mane tu nužudei seniau, prieš daug metų, mylimas anūkėli.
        - Huriele, čia tu? To negali būti, juk tu seniai mirei. - Hamulis pajuto kaip ant rankos nulašėjo karštas vaškas. Žvakidė jo rankoje virpėjo it epušės lapas. Jo ranka drebėjo. Čia tiesiog kažkokia magija, tiesiog ta senė prieš mirdama kažką pribūrė, kad jį išgąsdint, nors kažkaip jam atkeršyt. Reikia tiesiog apsisukti ir dingti iš čia. Užbaigti šį reikalą, kaip sumanė.   
        - Galų gale atpažinai, berniuk. – senės kūnas sutrukčiojo apimtas konvulsijų. – Tu teisus ir dėl magijos, bet tokia magija ne šios kaimietės nosiai. Kraujo burtai pavaldūs tik mūsų tautai. Tik jų dėka sugebėjau trumpam užvaldyt šį mirštantį kūną ir aplankyti tave.
        - Bet juk ir tu mirusi, kaip ši būrėja. - Hamulis vis dar spaudė durklą rankoje, tarsi jis galėtų padėti prieš kerus.
        - Ne taip lengva iki galo sunaikinti tokią burtininkę, kaip aš. - Derėjos kūnas (Hurielė) vėl sutrukčiojo. Šį kartą iš juoko. - Tiesiog dabar tenka verstis be savo kūno.
        - Atėjai atkeršyti man? – širdžių medžiotojas pastatė žvakidę ant nedidelės sienos atbrailos ir nusibraukė nuo rankos vėstantį vašką. Laisvų rankų jam dar gali prireikti.
        - Už tai, kad tu suvarei man į širdį durklą, berniuk? Tikrai ne. - iš senės burnos ėmė tekėti tamsaus skysčio srovelė. Kraujas. Kraujo magija. - Ne tu tikras mano žudikas, o tavo tėvas, mano kvailos dukters vyras, liepęs tau tai padaryti.
        - Jis nekaltas, juk mūsų įstatymai skelbia, kad gulintis ligos patale daugiau nei dvi savaites žmogus turi mirti. – Hamulis susiraukė. Kada šie įvykiai buvo. Prieš ištisą amžinybę, o atrodo, kad vakar jis prižiūrimas tėvo ir keleto kitų širdžių medžiotojų vadu pakėlė durklą virš klejojančios ir besiblaškančios karštyje močiutės kūno. - Niekas negali tapti našta garkams – širdžių medžiotojams, nei silpnas, nei galingas, nei beturtis, nei turtingas.
        - Eilutė iš mūsų kodekso. Matau, nepamiršai, ko išmokiau tave, Hamuli. Bėda tik, kad tavo tėvas norėdamas manimi atsikratyti, užnuodijo mano maistą. Jis užnuodijo, bet nuodai nepajėgė iki galo mane nužudyti. Tada jis ir pakišo tave, pabaigti savo purviną darbą iki galo. Jis, tavo garbėtroška tėvelis, labai mėgo žarstyti žarijas svetimomis rankomis.
          Senes lavonas žiopčiojo vis greičiau. Vis greičiau iš burnos liejosi kraujas. Menka srovelė iš pradžių nedrąsiai pasirodžiusi tarp lupų, dabar jau gerokai sustiprėjo. Kraujas vikriai nuvinguriavęs sudribusia, blyškia krūtine ir pilvu rinkosi ant grindų į balutę. Ji palengva didėjo ir plėtėsi, grasindama su laiku užlieti visas virtuvės grindis. Ar gali viename žmoguje būti tiek kraujo?
        - Jis jau miręs, Huriele.
        - Kas?
        - Tėvas. Žuvo vargalių kaime, kai rinkosi savo puotos pagrindiniam patiekalui vaiką. – Hamulis įsikišo durklą į makštis. Atrodo jo nebeprireiks.
        - Žinau, nes pati ji nudėjau. – vėl juokas, labiau primenantis mirtinai sergančio kosulį. – Jau po mirties, kai supratau, kad nedingau, neiškeliavau niekur, o virtau dvasia, ėmiau sekti jį. Mokiausi naudoti naujas pomirtines galias ir laukiau progos atkeršyti. Dvasiai nėra lengva patekti į jūsiškį pasaulį. Vienintelis kelias – mirštantis žmogus. Tąkart kaime man pasisekė. Tavo tėvas persmeigė kardu vargalę ir palikęs ją nudvėsti, sugriebė jos vaikiščią. Tikras šansas ir aš jį tinkamai išnaudojau, mano berniuk. Oi, kaip giliai susmigo į jo nugarą mėšlinos šakės. Tinkama mirtis tokiam mėšlavabaliui, nevertam garkų vardo ir aš jam ją apdovanojau.
          Žodžių liūtis, upe, krioklys liejosi naktinėje virtuvėje. Hamulis klausėsi. Kas galėjo žinoti, kad čia toli nuo jo tautos valdomų kalnų vėl sugrįš jo praeitis. Žinia apie tikrąsias tėvo mirties priežastis jo nesukrėtė. Skirtingai nuo motinos ir močiutės, tėvas daugiau laiko praleisdavo medžioklėse, susitikimuose su kitais  garkų šeimų vadais ir pokyliuose, nei su savo sūnumi. Hamulis irgi nenusileisdamas jam, laiką leido su kitais garkų vaikais, padėdamas kasdieniniuose rūpesčiuose motinai ir klausydamasis močiutės pamokimų. Tomis retomis akimirkomis, kurias praleisdavo su savo tėvu, jis stengėsi tiesiog būti mandagus ir gerai išauklėtas jaunas garkas.
        - Jei ne kerštas, tai kas privertė tave, močiute, įsikūnyti į šią mirštančią senę dabar? – Hamulis nutarė imti reikalą už ragų. Praeitis jam nelabai rūpėjo, net jo šeimos.
        - Netiki, kad tiesiog pasiilgau tavęs, anūkėli? – lavonas prie stalo sujudėjo. Derėjos galva galų gale atsisuko į širdžių medžiotoją. Plačiai atmerktos akys su sustingusiais tamsiais vyzdžiais dabar stebeilijosi tiesiai į Hamulį.
      - Tu visada mokei, neleisti laiko beprasmėms kalboms, Huriele. – Hamulis stengėsi nenukreipti savo žvilgsnio nuo būrėjos. Įdomu ar šios jau mirusios akys ką nors mato.
      - Teisingai. Per daug jėgų man kainavo čia patekti, kad tiesiog paburkuočiau su tavim. Noriu tau padėti, Hamuli. Padėti su tavo augintiniu. 
      - Su Giltoru? Kaip padėti? – Hamulis sukluso. Nebuvo nieko svarbiau už jo auginamą berniūkštį ir pasiruošimą turnyrui.
      - Ši kaimietė blogai išbūrė berniuko ateitį.
      - Nori pasakyti, kad Giltoras nelaimės turnyro?
      - Visų pirma noriu, kad patylėtum ir tiesiog paklausytum. Mano laikas čia jau artėja į pabaigą. - būrėjos lavonas sudrebėjo apimtas konvulsijų, bet po kelių akimirkų vėl aprimo. Širdžių medžiotojas sustingo įsistebeilijęs į savo negyvą pašnekovę. Kraujo magija vis labiau darkė Derėjos kūną. Akių obuoliai dusliai pokštelėję prakiuro. Iš ten irgi pasipylė tamsus, silpnoje žvakės šviesoje kone juodas kraujas. Netrukus prie akių prisijungė ir ausys. Kraujo klanas tiesiog nepaliaujamai plėtėsi. Gyvybiniams syvams  būrėjos kūne pasibaigus, Hurielė nutils, dings kaip rūkas pakilus saulei.
      - Man pravers bet kokia pagalba, močiute.
      - Va čia jau geriau, Hamuli. Noriu tave perspėti dėl Giltoro. Jis butų laimėjęs Gilramešo turnyrą. Dėl sigojų genties, kad galų gale jie surastų vietą sau šiame pasaulyje. Tu esi tas, kuris pakeitė jo likimą.
      - Aš? – nesusilaikė Hamulis.
      - Tu ir tik tu. Tavo nudėta senė buvo per silpna pranašautoja, kad pajustų tavo ypatingumą. Tu esi vienas iš nedaugelio žmonių pasaulyje, kurių nevaldo likimas. Tu kiekvienu savo sprendimu ir darbu keiti jį ir aplinkinių gyvenimus. Giltoras tebegali laimėti, tačiau dabar jis tavo, likimų keitėjo, rankose ir jo lemtis priklausys nuo tavęs, Hamuli, nuo tavo treniruočių ir sugebėjimo paversti berniuką tau paklūstančiu kariu. Tame turnyre susirinks labai stiprūs priešininkai ir galingos jėgos už jų nugarų. Susidurs daugybė norų ir svajonių. Kiekvienas tavo sprendimas gali būti lemtingas, kiekviena klaida atvesti prie tavo ir garkų tautos pralaimėjimo. - senės kūnas vis labiau virpėjo. Pakaušis trankėsi į stalo koją, pripildydamas nedidelę virtuvėlę dusliu bildesiu. Kraujas iš kūno dabar sruvo trukčiodamas, nenoriai, tarsi jį kas stumtų iš paskutinių jėgų, iš nuošaliausių vidaus užkaborių.
      - Aš jau iškeliauju, berniuk. - Hurielės balse jautėsi milžiniška įtampa, kiekvienas žodis jai kainavo didžiules pastangas. - Liko keletas paskutinių patarimų tau. Nebūk nuolaidus berniūkščiui. Visada prisimink, kad jis tik įrankis tavo tikslui pasiekti. Giltoras – vienatvės vaikas, kai paaugs, leisk jam pabūti vienam. Miškas tam puikiai tiks. Ir dar, Hamuli, kartais net patys ištikimiausi draugai gali pagalius į ratus kaišioti. Kai ateis laikas, atsimink tai ir nepasiduok jausmams ir prisiminimams, apsispręsdamas. Dabar jau tikrai viskas. Lik sveikas.
        - Palauk dar truputi, neišeik. - staiga susizgribo vyras. Ant grindų tįsantis kūnas iš lėto rimo. - Liko dar vienas neatsakytas, ji kankines klausimas. Negi jis pavėlavo.
        - Kas yra?
        - O gal yra kitas kelias išgelbėti mūsų tauta, ne tik Gilramešo turnyras.
        - Ne. – būrėjos kūnas vėl tapo paprasčiausiu lavonu.

                          -------------------------------

      Hamulis paliko už savęs virtuvę. Galų gale. Per tą keistą pokalbį su negyvėle jis užtruko, bet dabar viskas vėl pagal planą. Dar keletas reikaliukų šiame magija persmelktame name ir jis išsinešdins iš šio kaimo.
      Vyras įžengė į būrimo kambarį ir pasuko link durų, už kurių buvo dingusi būrėja su jo pinigais. Sidabrinių namo seimininkei jau nebeprireiks. Beliko surasti jų slėptuvę. Kamara buvo tiesiog užversta sulūžusiais daiktais. Senė žinojo, kur geriausia vieta name slėpti nediduką kapšelį, bet ji nežinojo apie vieną, mažytę Hamulio gudrybę. Širdžių medžiotojas staigiai švilptelėjo. Po kelių akimirkų kažkur po nediduke spintele pasigirdo spigus dūzgesys. Vyras pastūmė spintelę ir pasilenkė arčiau grindų. Garsas sklido iš po vienos grindų lentos. Slėptuvė. Jei nežinotum, čia ją esant, rasti butų buvę labai sunku. Hamulis atsargiai užkišo durklą už lentos krašto ir atlenkė ją. Dūzgesys sustiprėjo. Kapšelis ramiai gulėjo dugne. Būrėjos žudikas ištraukė jį ir atrišo. Pirštais pasklaidė sidabrines monetas ir iš kapšelio dugno ištraukė pilką nediduką vabalą. Būtent jis skleidė dūzgesį. Gudrybė, kurią žinojo tik daug laiko miške praleidžiantys žmonės. Samanvabalis į šaižius garsus reaguodavo įnirtingu garsiu dūzgimu. Sušvilpei ir pačios geriausios slėptuvės kaip ant delno. Širdžių medžiotojas užkišo kapšeli į sau įprastą vietą už diržo ir tyliai it šešėlis išsmuko iš namo.
      Lauke karaliavo gili naktis. Kaimas ramiai miegojo, nejausdamas, kas dedasi už vieno iš jo namų sienų. Laikas padaryti savo darbą ugniai. Hamulis pakėlė nuo žemės, šalia durų padėtą ryšuliuką. Litlapio žievės gabaliukai. Litlapio žievė prieš užsidegdama, kurį laiką tiesiog ramiai sau smilkdavo, tačiau jai įsidegus, užgesinti ją buvo beveik neįmanoma. Tobulas įrankis trobai supleškinti ir kartu pačiam padegėliui spėti išnešti sveiką kailį. Dabar tereikia įeiti vidun ir viską teisingai paruošti. Taip paprasta ir kartu taip sunku. Hamuliui norėjosi tiesiog apsisukti ir sprukti iš šios vietos kiek tik kojos neša. Paprastas kaimo namas dabar jam priminė vaiduoklių buveinę. Prieš akis vis dar stovėjo baltas išpurtęs Derėjos kūnas, paskendęs didžiulėje kraujo baloje, savo negyvomis, tarsi kiaurai perveriančiomis akimis spoksantis į savo žudiką. Atrodė, užteks praverti duris ir iš namo tamsos atsklis šiugždėsis, ritmingi šnaresiai šiam mirusiam kūnui slenkant link jo. Šį kartą ne kalbėti Hurielės balsu. Jokių patarimų iš dvasių pasaulio, paprasčiausias noras atkeršyti savo žudikui, apkabinti savo baltomis rankomis ir uždusinti, prisispaudus ir įsisiurbus į jo burną mirtinu bučiniu. Šaltomis lupomis ir slidžiu gleivėtu liežuviu. Hamulio nugara nuslinko kutenantys šiurpuliai, bet ranka sugriebė rankeną ir pravėrė duris.
          Namas pasitiko tyla ir tamsa. Jo seimininkės kūnas dar tik stingo ant virtuvės grindų, tačiau namas jau pasikeitė. Su būrėjos žūtimi, tarsi mirė ir jos buveinė. Nuo sienų jau ėmė sklisti šalta atstumianti apleisto pastato aura. Derėjos žudikas įžengė vidun ir skubiai, bet kruopščiai išdėliojo žievės gabaliukus po visą kambarį. Jis - garkas, karys, širdžių medžiotojas ir jokie šiurpuliai, dvasios ir keistos magijos nepavers jo drebančiu iš baimės padaru. Vieną kartą, senai praeityje, Gilrameso turnyre jis padarė klaidą, įsileidęs į save baimę, leidęs jai įsikeroti ir užvaldyti jį. Dabar visas jo gyvenimas buvo paskirtas šios klaidos taisymui.
          Netrukus visoje patalpoje ėmė rukti dūmai, kol kas skysti ir atsargūs. Hamulis pasitikrino maišelį prie diržo. Brangusis jo turinis savo vietoj. Laikas dingti iš čia, kol liepsnos būrėjos name neišbudino viso kaimo. Kelią tarp tvorų ir trobesių labirinto žinojo mintinai, todėl netrukus jis jau buvo už kaimo ribų. Vos keletas sargesnių šunų pajuto jį, bet ir tie vos keletą kartų tingiai amtelėję, vėl pasinėrė į miegą. Naktinis būrėjos klientas paspartino žingsnį. Atsargumą pakeitė skubėjimas. Toli girioje jo labai reikėjo vienam mažam sergančiam berniokui.

                              -----------------------------

       
          Kai Hamulis pasiekė kalvas prie girios krašto, naktį perskrodė kauksmas. Iš pradžių vienišas, nedrąsus, tačiau netrukus prie jo prisidėjo ištisa virtinė kitų. Vyras užkopė į kalvos viršūnę ir atsisuko atgal. Iš čia kaimas matėsi kaip ant delno. Kaukė kaimo šunys. Pačiame gyvenvietės centre plieskė ryški šviesa. Būrėjos namas liepsnojo it geras deglas. Atidžiau įsiklausęs vyras tarp širdį veriančio kauksmo išgirdo kupinus baimės ir nerimo kaimiečių šūksnius. Žmonės nesitikėjo išgelbėti jau paskendusį liepsnose pastatą, tiesiog buvo jau per vėlu. Dabar reikėjo rūpintis šalia stovinčiais savo namais. Derėjos mirties naktis ilgam įstrigs vietinių atmintyje.
        Akys kaip užburtos stebėjo ugnies siautėjimą apačioje, o galvoje sukosi ištisas spiečius minčių. Antrasis jo bandymas turnyre išgelbėti savo tautą nuo pražūties atrodo nebus toks aiškus ir paprastas, kaip jis galvojo. Anot Hurielės dvasios, sigojų vaikio likimas dabar nebeaiškus. Jokio tvirto,, taip‘‘, kad Giltoras laimės Gilrameše. Daugybė galimų ateičių ir nieko aiškaus. Vienintelis tikras dalykas jo gyvenime dabar - abejonės, kurios jį persekios ilgus metus iki pat turnyro.