apie vabalus

sutikti
savęs nesibaidantį
koks stebuklas
tas raupsuotasis
turėtų būti
tikras kvailys
jo mažas gyvenimas
slėgtų pasaulio sprandą
jo rankos būtų
nuodėmingai tuščios
ir maži vabalėliai
tūptų ant
trumpučių linijų ir
nieks jų nesuturėtų
jo akys spindėtų
kuo jas šveičia
klaustų vora
su numeriukais
gal tai paskutinis
šveitiklis
grįžus specialiai išbandysiu
jei neišrašys
mirties liudijimo
nieks jo nenori
klausytis
jį girdi tik
vaikėzai
gaudantys vabalus
ir leidžiantys juos
žolėn